Viena geriausių mūsų vasarų...

Visos savo vasaros nuotykių nepapasakosiu, bet jai jau beveik praėjus, galiu pasakyti - tai buvo viena aktyviausių ir šauniausių mano vasarų!

Kai pagalvoju, tiek daug visko buvo - spėjau su sese ir vaikais į pajūrį nulėkti, po to pas tėtį į kaimą Biržuose padrybsoti ir daržų paravėti, dar sudalyvavau klasės susitikime Nemunėlio Radviliškyje (nors labai spyrėjausi, bet pagalvojau, kad reikia - visgi dvidešimt metų praėjo nuo baigimo), giminės susitikime Rusnėje, tada vėl kelioms dienoms į pajūrį...

Jaučiuosi tikrai nenuvargus, kaip niekad gerai pailsėjus ir visai smagiai derinau darbą su poilsiu, kur buvo internetas.

Na ir šviežiausios akimirkos iš Karklės. Netyčia pataikėme tiesiai į Karklės festivalį. Ne ne, aš ten nebuvau. Laimei, neteko susidurti ir su ta pašėlusia minia, nes gyvenome kiek tolėliau nuo jūros - visiškoje ramybėje :) Tačiau pajūryje puikiai girdėjosi muzika, atgijo paplūdimys, nes įprastai Karklėje būna vos keletas žmonių. Mėgstu taip...

Jaunimas spėjo ir akmenis papuošti

Į Karklę atvykome pasitaikius puikiai progai pagyventi draugų name, kai jų beveik nebūdavo. Buvo viena sąlyga - prižiūrėti šeimininkų šunelį - Maltos bišoną Kokę, kurią Saulė iškart įsimylėjo.

Su ja kartu ir valgė, ir miegojo, ir vaikščiojo lauke. Taip prisirišo, kad galbūt tai ženklas įsigyti savo keturkojį. Nes anksčiau nežinodavau, kiek ji mokės rūpintis, ar tikrai galės anksti keltis vedžioti ryte pasivaikščioti ir pan. Vieni draugai sako, kad vaikas tik pradžioje nori šuniuko, bet po mėnesio kito atsibosta, net ir vyresnėms mergaitėms kaip maniškė, kuri jau dešimtmetė. Ką jūs apie tai manote, patarkite.

Ir dar vienas dalykas, nežinau ar jūs pastebėjote, kad vasarą pajūryje dangus naktį daug ryškesnis, ne taip kaip mieste. Visiškai sutemus terasoje mes skaičiuodavome žvaigždes, bandėme surasti žvaigždynus, kurius pažįstame. O garsiausiai su dukra surikdavome, kai pamatydavome krentančias žvaigždes (per valandą spoksojimo į dangų gal tris pastebėjau). Taip taip - gal tada buvo toks metas, kai jos krito :) Blykst ir nebėra. Norų net nespėji sugalvot :)

Ir dar bandėme įžiūrėti palydovus - tokius mažyčius judančius taškelius (ne, ten ne lėktuvai, jie žybčioja, tad nesupainiokite), o palydovai tiesiog juda tolygiai į vieną arba į kitą pusę. Labai labai mažyčiai, bet įmanoma išskirti juos tarp žvaigdžių. Smagu buvo...

Kelios dienos šiame nuostabiame pajūrio kaime įkvėpė naujų jėgų ir minčių. Kartais taip gera pabėgti iš ten, kur gyveni, kad galėtum surinkti save iš naujo...