Vidury vasaros - apie gyvenimą

Jaučiuosi taip, lyg ši vasara man - paskutinė. Tam tikra prasme ji tikrai paskutinė, nes tai paskutinioji motinystės atostogų vasara. Kai 2014 metų gruodį gimė mano pirmagimė, dar buvau visai jauna, 24 metų ir kątik pabaigusi magistro studijas. Žiauriai norėjau pailsėti, nes dirbti visą darbo dieną, o paskui dar sėdėti paskaitose iki vėlumos su nėščiųjų pykinimu ir kitais "malonumais" nebuvo pats lengviausias gyvenimo etapas. Tad kai gimė dukra, jaučiausi jauna, laisva (nes visą dieną turėjau tik mudviem ir niekur eiti nebereikėjo) ir beprotiškai laiminga. Tokia laiminga, kad dar tebegulėdama ant gimdymo stalo pareiškiau, kad tikrai galiu pagimdyti ir antrą nors ir šią minutę. 

Taigi praėjus kiek daugiau nei metams ir vėl pamačiau dvi juosteles, vėl viskas iš naujo - vėl pastojau pavasarį, per Velykas nunešiau auką ant vaisingumo akmens ir visą vasarą "mėgavausi" nėščiosios pilvuku. Lygiai po dviejų metų, 2016, taip pat gruodį gimė antroji dukra. 

Iš štai praėjo dar pusantrų metų. Šį gruodį mano ketverių metų trukmės motinystės atotogos pasibaigs. Jaučiuosi taip, lyg būčiau beveik pabaigusi dar vieną bakalaurą - labai daug išmokau, bet "gynimų" vis tiek žiauriai bijau. Labai noriu jau išsivaduoti iš to savo nusistovėjusio gyvenimo, bet net kojos tirpsta, kaip baisu po tiek metų kažką keisti, išeiti iš komforto zonos ir grįžti į darbą arba susirasti naują. Skamba taip pat, lyg po pusmečio ketinčiau skristi į Marsą. Arba lyg turėčiau dar kartą suaugti.

Pamenu, kad lygiai taip pat bjauriai jaučiausi dvyliktoje klasėje. Egzaminai tai čia egzaminais, aš mokiausi, kiek galėjau, ir tikrai žinojau, kad išlaikysiu. Bet tas žinojimas, kad štai ir viskas, vaikystė baigėsi ir dabar pati turėsiu už save atsakyti - mokėti mokesčius, susirasti darbą, dar ne bet kokį, bet kad būčiau laiminga, kažkur apsigyventi... Atrodė taip sudėtinga, o ir nebuvo aišku, ko aš iš tiesų norėčiau. Ar būsiu laiminga? Ar man pasiseks? Ar pavyks rasti darbą? Ar mokysiuosi įdomią specialybę? Tie klausimai taip įkyriai lindo į galvą...

kaip ir dabar. Vėl iš naujo. Ar susirasiu mėgstamą darbą? Ar susitvarkysiu su mamos pareigomis, kai ir dabar, atrodo, nesugebu suvaldyti situacijos namuose, o dar ir dirbti... Ar mano vaikai dažnai sirgs? Ar jaunėlė pripras prie darželio? O jeigu ją ten skriaus? kaip darbdavys žiūrės į mano vaikus? Ar šeima apskritai turės duonos ant stalo?

Žodžiu, sveikinkite, aš ruošiuosi dar kartą suaugti, nes kurį laiką gyvenau pampersų ir gugu lia lia karalijoje. 

Bet labai daug ko išmokau. Kaip ir mokykloje ar universitete. Gali būti, kad tai man pravers ir išlaikysiu savo egzaminus. 

1. Sužinojau galima sakyti viską apie vaikų priežiūrą. Labai daug skaičiau ir dabar esu auklėjimo, lavinimo, skiepų, gimdymo, ligų, raidos, drabužių ir kt. ekspertė. Galėčiau parašyti knygą, bet jų ir taip labai daug :D

2. Sužinojau, koks stiprus yra žmogaus protas ir kad tikrai gali taarsi pasišalinti iš kūno, kai reikia daug iškęsti.

3. Supratau, kodėl apskritai žmonės susilaukia vaikų, nepaisant to, kad reikia keisti sauskelnes ir atsisakyti dalies savo privilegijų - tiesiog didesnės meilės niekur kitur pasaulyje nėra, o jos nepatirti - tai labai daug gyvenime prarasti.

4. Išmokau kantrybės ir savitvardos situacijose, kuriose norisi šaukti ir svaidyti daiktus :D Nes visada visada pamatysi save lyg veidrodyje žiūrėdama į savo vaikus. O pamatyti save labai sveika - žiū imi ir keitiesi į gerąją pusę.

Nuotraukoje mano dukra Žemyna, mano mažasis veidrodis, vaikštantis Lietuvos pievomis. Taip norėtųsi perduoti jai viską, kas man gražu ir svarbu - Lietuvos auksines pievas ir grožį, meilę savo kraštui.