Verkiai ir jų apylinkės vienas iš dviejų regioninių parkų Vilniaus miesto teritorijoje. Vilniečiams tai pamėgta ramaus poilsio vieta, o miesto svečiams verta užsukti pasigrožėti ir susidaryti vaizdą apie XVIII a. Lietuvos dvarus. Verkių dvaras vienas vertingiausių klasicizmo ansamblių Lietuvoje.
Pasak XIX a. istorinių legendų, Verkių pavadinimas kilęs iš verksmo, kurį bemedžiodamas Verkių girioje išgirdęs kunigaikštis Vytenis. Taip pat pasakota, kad sename Verkių ąžuole buvo rastas žynys Lizdeika.
Kaip čia atvykti? Koordinatės 54°47′0″ š. pl. 25°19′0″ r. ilg.
Keliaujame nuo mašinų stovėjimo aikštelės ir pirmasis mus pasitinkantis pastatas - Užvažiuojamieji namai. Verkių dvaro sodybą sudaro 29 išlikę pastatai.
Būtina stabtelėti ir paskaityti informacinius stendus. Juose pakankamai įdomios informacijos ir senųjų dvaro vaizdinių.
Beje einant link parko ore tvyro labai ryškus liepų kvapas. Skaičiau jog iš svetimžemių augalų čia dar gausiai išliko Verkių parkui išskirtinumą suteikiančių liepų rūšių įvairovė.
Lietuvos šimtmečio paminėjimui surišti išdidinti sodai. Jie buvo pinami visoje Lietuvoje ir svarbi mūsų kultūros etno dalis.
Žalumoje paskendęs mažas sargo namelis.
Pamažu jau matyti ir Verkių dvaro rūmai
Daugelis parko medžių yra pasiekę gamtinę brandą. Jie yra tapę daugelio kitų, tame tarpe ir retų augalų, grybų bei gyvūnų buveinėmis. Dar matėme specialų inkilą vabzdžiams, paukščiams ir šikšnosparniams.
Priėjus regyklą atsiveria nuostabi gamtos panorama. Galima prisėsti ant suolelių ir ilgėliau pasigrožėti vaizdais. Rudens metu, kai medžių lapai nusidažo įvairiomis spalvomis, čia būna be galo gražu.
Norint nusileisti prie malūno reikia įveikti begalę laiptelių. Pradžioje dar bandžiau skaičiuoti, bet skaičių greit pamečiau. Vis galvojau, kad grįžtant atgal bus tikrai nelengva, oi nelengva.
Malūno patalpose yra įsikūręs restoranas. Išalkusieji ir pavargusieji čia gali atgauti jėgas. Šį kartą mes čia neužsukome, bet kiek teko anksčiau būti, maistu neteko nusivilti.
Visai čia pat malūno ir Neris vingiuoja. Praeini tuneliuku ir jau prie pat upės.
Maudynėms kažin ar ši vieta pritaikyta, bet pabraidyti įmanoma. Yra galimybė grįžti kitu parko keliuku, bet Mantui taip patiko tie laiptai, kad pasileido bėgte į viršų.
Na bet kam taip lėkt, jei palengva lipant dar gali grožėtis ir grožėtis nuostabios gamtos vaizdais, upės vingiais?
Užlipę grįžtame vėl prie rūmų. Juos galima apeiti ir apžiūrėti. Tik nežinau ar jie atviri visuomenei, nes šiuo metu čia įsikūrę LMA Mokslininkų rūmai, Botanikos institutas.
Verkių rūmams ir parkui daug žalos padarė tiek I - asis, tiek II - asis pasauliniai karai. Šiai dienai išlikęs vaizdas toks.
Kam reikia daugiau informacijos apie rūmų puošybines detales gali pasiskaityti informacijos štai tokiuose stenduose.
Šiam pasivaikščiojimui skyrėme gerą valandą. Lengvas nuovargis jautėsi, bet galva gamtoje gerai pailsi. Visų įdomybių tikrai dar nematėme, bet mes dar sugrįšime. Pramogų vaikai čia neras, tai labiau ramaus pasivaikščiojimo ar pabėgiojimo vieta. Pikniką manau taip pat galima susirengti. O tas žydinčių liepų kvapas taip ir viliojo vis dar čia užsibūti.
Geras pasivaikščiojimas ?