Mūsų namuose Velykų Bobutė toks pats neatsiejamas personažas kaip ir Kalėdų Senelis.
Simonas aišku jau supranta, kad ką vienas, ką kitas – tai tėvai ir artimieji. O mažiukai vis dar tiki ir visai nesinori griauti to jų tikėjimo ir laukimo.
Kalėdinės dovanos keliauja po eglute, na, o Velykų Bobutė savo lauknešėlius palieka po Velykų medeliu.
Oooo, kiek džiaugsmo, kai atėję randa, kad jų laukia maišeliai su jiems palankiu turiniu ir daug saldainių.
Tradicijos, kurios metai iš metų keliauja drauge su mumis: bendras pusryčių stalas mūsų šeimos rate (karantinas ar ne karantinas, bet mes savo ratelyje pusryčiaujame visada vieni), pietūs jau vyksta su artimaisiais (įprastomis gyvenimo sąlygomis), Velykų Bobutės apsilankymas pas vaikučius paliekant dovanėles, daug išdaužytų kiaušinių, daug juoko ir krykštavimų, ir daug tikėjimo, kad su lyg kiekvienais metais mūsų prie šventinio stalo nemažės, o daugės.
Su viltimi, kad kitais metais jau tikrai būsime apsupti savo šeimų, artimųjų, draugų.
Su Šv. Velykom.
Kokie jus visi gražūs ?