Buvau beveik tikra, kad savo gimtas apylinkes pažįstu visai gerai, kol... Vieną rytą atsiverčiau internetinį laikraštį ir perskaičiau antraštę: „paslaptingas eglių koridorius“. Toliau rašoma, kad čia apsilankę ir nusifotografavę nuotrauką tikrai norėsite įkelti į instagramą. Hmm, ir tik 10 km nuo mūsų namų. Žadinu vyrą ir raginu tyrinėti žemėlapį. Turime rasti kažkokį Medsodžių kaimą, kuriame, wikipedijos duomenimis, 1959 metais dar gyveno 14 gyventojų, o paskutinį dvidešimtmetį niekas nematė naujakurių. Pirmos trys gyvenvietės pakeliui pažįstamos iš vaikystės, o toliau – nusprendėme pasikliauti koordinatėmis ir palei kelią pažymėtų tvenkinių skaičiavimu.
Taip ir išdardėjome. Vėl žvyrkeliu, laukais, pro vienkiemių sodybas, pro auksu žvilgančias ražienas. Kaimą lyg ir radome, nors ir nepažymėtą jokiu ženklu. o tada jau laukė kita užduotis: miške rasti eglių. Besijuokdami iš šitos minties vos nepralėkėme pro šalį. Aplankė geros emocijos, nes laimėjome šiokį tokį orientavimosi konkursėlį.
Įžengusius į paslaptingą eglių alėją, mus pasitiko maloni vėsa. Pasijautėme tarsi filme apie Harį Poterį, atrodė, kad tai stebuklingas miškas, o eglių šakų raizgalynėje gyvena paslaptingi personažai. Mano bauginančių fantazijų pasaulį papildė pro šalį važiavę dviratininkai, jų sukeltas triukšmas privertė kaip reikiant krūptelėti. Alėjos gale – negyvenama sodyba. Pasirodo, šias eglutes prieš maždaug 50 metų čia pasodino miškininkai. Tiesiog todėl, kad liko laisvų sodinukų. Taip susiformavo gražus medžių koridorius. Nenorėčiau jame vaikštinėti naktį.
O pakeliui namo, jau visai besikaupiant lietui, užsukome aplankyti Tytuvėnų apžvalgos bokšto. Jis ne toks didelis kaip prieš tai lankytas Šiaulėnų apylinkėse, tačiau nuo viršaus, esant giedram orui, galima pamatyti ne tik apylinkių ežerus, durpynų teritorijas, bet ir Šiluvos koplyčią.
Smagiai ir turiningai praleistas laikas.
Ir kaip smagu kai lieka įamžintos akimirkos?