Lopaičius (Ritevavo savivaldybė) aplankyti svajojau ne vieną vasarą. Iš kolegės esu girdėjus apie šią mistinę vietą. Ši mano svajonė išsipildė su kaupu - ne šiaip aplankiau, bet netgi su gidu visą žygį pražygiavau. Taigi, dalinuosi savo įspūdžiais.
Apie organiziojamą žygį informaciją radau prie Facebook renginių. Iš anksto pasiskambinau, užsiregistravau ir į kuprinę įsimečiau vandens, užkandukų, patiesaliuką atsisėsti. Į žygį susirinko 13 žmonių grupelė. Apsidžiaugėme gavę ausinukus, kuriuos užsidėję galėjom girdėti gidės pasakojimą net ir nebūdami visai šalia. Gidė pasakojo tikrai daug ir buvo įdomu. Nežinantiems trumpai pasakysiu, kad Lopaičiai įžymūs kaip svarbi pagonybės laikų vieta, kurioje yra daug ypatingų akmenų, piliakalnis, šaltinis, upelis, ežeras. Įrengtas pažintinis takas, jame yra informacinės lentelės, kur surašyta, kuo ta vieta ar akmuo ypatingas. Tačiau, takas suiręs, tad juo vaikščioti nėra lengva.
Iš tiesų Lopaičiai - ypatinga vieta savo energetika(ne tik Lietuvos mokslininkai apie tai kalba). Manoma, kad ši vieta - viena iš mūsų planetą su kosmosu jungiančių, vietų. Būtent, tokias vietas anksčiau žmonės ir parinkdavo šventvietėms. Akmenys - ypatingi: tai su žmogaus veidu, tai su dar kažkokiais ženklais.
Čia yra vienintelis Lietuvoje dolmenas (ant vertikalių akmenų uždėtas horizontalus akmuo). Manoma, kad čia pagonys atlikdavo aukojimo apeigas. Įdomiai pasijunti tų akmenų ir medžių šešėlių draugijoje.
Ant šio akmens patartina pagulėti turintiems sveikatos problemų su stuburu.
O štai šis - "vaisingumo" akmuo. Gidė papasakojo, kaip patarusi savo dukrai(ar marčiai, nepamenu tiksliai), negalinčiai susilaukti vaiko, pasėdėti ant šio akmens. Jau pusė metų, kaip džiaugiasi anūku.
"Troškimų" akmuo. Norint, kad išsipildytų troškimas, ant akmens, ar šalia jo reikia padėti atsineštą akmenuką. Ir mes su vyru savuosius čia palikome. Gidė patarė juos slėpti po akmeniu, kad jie nebūtų kitų žmonių "nušluoti".
Žygio maršrutas tęsėsi apie 9 km (bet tikrai šį maršrutą galima gerokai sutrumpinti, keliaujant savarankiškai). Diena pasitaikė baisiai karšta. Bet mes po žygio buvome tik šiek tiek sveikai pavargę, bet tikrai ne "iškepę". Mat medžiai maloniai vėsino, suteikdami pavėsį. Žinoma, šis žygis - ne su mažais vaikais. Maniškė aštuonmetė tikrai būtų labai pavargusi. Maži vaikai juk nemoka ramiai žygiuoti, tad jie vietoj stovėdami padaro kelis kartus daugiau žingsnių, nei suaugusieji. Kai kurie žygeiviai turėjo pasiėmę vaikščiojimo lazdas - sakė, kad taip lengviau žygiuoti. Vietomis buvo kalvoti šlaitai.
Štai, kaip vietomis atrodė pažintinio tako takelis.
Šaltinėlis. Manoma, kad šis vanduo - ne tik labai švarus, bet ir turi gydomųjų galių. Tikrai mačiau, kaip į vieną vietą suteka tas vanduo iš kelių skirtingų pusių. Žmonės čia nuolat važiuoja su talpomis ir semiasi, vežasi šį vandenį.
Piliakalnis nėra įspūdingas, tačiau vaizdai nuo jo atsiveria gražūs, nors nuotraukose to ir nepamatysi.
Kai kurios vietos išties atrodė mistiškai. Šioje vietoje, manoma, buvo pagonių observatorija.
Aplankėme ir Ruškio ežerą. Jame vanduo - rudas ir nepaprastai minkštas. Bet dugne- ne dumblas. Gidė sakė, kad ankstesniais laikais čia norėta statyti gydyklą. Kadangi visą ežerą apžygiavome, matėme daug ženklų, kad čia - tikra bebrų karalystė!
Lopaičiai žavūs savo natūralumu. Norėčiau čia dar kartą apsilankyti be gido. Tiesiog dar labiau pajusti tą energetiką, pabūti tyloje su gamta ir savimi.
Beje, tiek pasivaikščiojus, visai netoliese, čia pat, radome "Pilies malūno" svečių namus. Pietus užsisakėme iš anksto. Buvo jauku, švaru ir skanu. Ačiū maloniems šeimininkams!
Aplankyti Lopaičius - verta! Jei vyksite be gido, internete susiraskite ir paskaitykite jų istoriją. Suprasite ir pajusite dar labiau, kuo ši vieta ypatinga! Planuoju čia atsivežti savo aštuonmetę Augustę, kurią ypatingai traukia akmenys.Įdomu, kaip ji jaustųsi šioje vietoje, kur tiek daug išskirtinių akmenų?!
