Kartais labai smagu pakeliauti po savo gimtą miestelį. Čia taip gražu, kad nejučia nusikeliu už tūkstančių kilometrų. Laiptelis po laiptelio. Pakopa po pakopos. Trumpas stabtelėjimas, kad galėtum atsikvėpti ir žvilgtelėti žemyn pro mažą šimtmečių istoriją mačiusios sienos plyšelį. Dar keli žingsniai ir prieš akis atsivers aikštė, į kurią ašarų kupinomis akimis ir sielvarto draskoma širdimi žvelgė kuprius Kvazimodas. Į gražuolę čigonaitę, savo nelaimingo gyvenimo deivę. Tomis ilgomis naktimis vienintelė kupriaus paguoda buvo katedros bokšto mūras ir duondavys varpas. Ką papasakotų gotikinės Paryžiaus „Notre Dame“ katedros sienos, kokią melodiją gaustų varpai, paklausti apie čia rymojusių žmonių godas? Ne, jie nepasakytų nieko. Jie tvirtai saugo net pačias slapčiausias išpažintis. Galime tik įsivaizduoti, kaip tylias katedros sienas, rašydamas romaną „Paryžiaus katedra“ kalbino prancūzų literatūros romantikas Viktoras Hugo. Kiek pastangų reikėjo rašytojui, kad kiekviena smiltainio detalytė prabiltų, sujudėtų, kad tamsiųjų viduramžių gotikos smailės subanguotų lyg gyvos...
O kiek papasakotų barokiniai Tytuvėnų Švč. M. Marijos Angelų Karalienės bažnyčios bokštai ir skliautai, po kuriais daugiau nei prieš dešimtmetį Paryžiaus katedros kupriaus istoriją perkėlė grupės „Vairas“ dainininkai? Kas paskatino šiuos vyrus būtent čia filmuoti klipą dainai „Esmeralda“? Nebuvo tuomet bažnyčioje dar atlikta naujausių mokslinių tyrimų, niekas nekalbėjo apie paveldo ekspozicijas buvusiame bernardinų vienuolyne, niekas negalėjo įsivaizduoti ansamblio stogą ryjančios visagalės liepsnos...
O šiandien taip gera čia kaskart užsukti, tiesiog pabūti, pasiklausyti... tylos. Daug pokyčių bažnyčios ir vienuolyno ansamblis patyrė per paskutinį dešimtmetį, o paskutiniais metais šventovės pašonėje atsirado nuostabus parkas su tvenkiniu, suoleliais, tiltais. Net vandens malūno ratas palengvėle teškena skaidrų vandenį. Čia galima ne tik pavaikštinėti, bet ir paklausyti malonios vėjo varpelių muzikos, pasportuoti ant lauko treniruoklių. Žaidimų kampelis įrengtas ir patiems mažiausiems lankytojams. Jei pasidaro per šalta ar per karšta, greta veikia Tytuvėnų piligrimų centras, kur visada galima pasivaišinti kava ar ledais.
Šiemet Tytuvėnai mini 725 gimtadienį. Ta proga vos prieš porą savaičių greta šv. Jurgio kalnelio buvo pastatytas atminimo akmuo. Pasakojama, kad būtent šioje vietoje prasidėjo Tytuvėnų kaip miestelio istorija. Čia tuomečiai žemių savininkai Andrius ir Jeronimas Valavičiai audė mintį statyti didžiulę bažnyčią ir šį planą įgyvendino, tik ant gretimos kalvos. Bažnyčia ir vienuolynas tapo tytuvėniškių gyvenimo centru, garsinančiu Tytuvėnus ne tik Lietuvoje, bet ir visame katalikiškame pasaulyje. Čia įrengta Kristaus kančios laiptų koplyčia ir arkadų galerija savo unikalumu stebina ne vieną atvykstantį iš bet kurio krašto.
Man tai tokia graži vienuolyno aplinka!? Tobula vieta fotosesijai!