Įprastai manoma, kad stovyklos skirtos moksleiviams, kad neprašvaistytų vasaros atostogų tuščiai. Tačiau aš paauglystėje taip pamėgau stovyklavimą, kad negaliu liautis stovyklauti ir suaugusi. "Gims vaikai ir pamatysi, kaip niekur nebevažiuosi,"- sakydavo mums su vyru tėvai. Bet gimė pirmas ir antras vaikas, o aš kiekvieną vasarą viena traukiu į stovyklą. Mielai važiuotume kartu su vyru, tačiau jam gi reikia dirbti, o aš atostigauju.
Labiausiai mano pamėgtos yra etnokultūrinės Romuvos stovyklos - jose kiekvieną vasarą galima išmokti senųjų amatų, klausytis paskaitų apie baltų tikėjimą ir mitologiją, dalyvauti Žolinės šventėje, šokti tradicinius liaudies šokius, eiti į žygius. Visą paauglystę šios stovyklos man buvo laukiamiausias metų renginys. Dabar tų renginių pasiūla išaugusi, tačiau savaitę pagyventi kaimo ramybėje, nakvoti palapinėse, virtis maistą ant laužo ir pamiršti mobilųjį telefoną (nes visi, kurių reikia, yra šalia) yra tiesiog nepakartojama patirtis ir atostogos.
Mūsų tėvai, nors jau mus, atrodo, turėtų pažinoti ir būti įpratę, vis tiek kaskart stebisi:
- Ir tu viena su vaikais gyvensi palapinėj? Savaitę?
- Mam, taigi ir pernai, ir užpernai gyvenau, - atsakau niurzgėdama.
Iš tiesų tik girdėti tokias istorijas baisu. O vaikams ten smagu: susiradę draugų visą dieną dūksta lauke, atranda įvairius kitokius žaidimus (pvz, mano vyresnėlė ėmė žaisti, kad jos agurkai kalbasi), maudosi ežere, taškosi purvo balose. O ir pietų miegelis čiulbant paukščiams vežimėlyje daug saldesnis. Kol vaikas miega, mama gali pabendrauti su bendraminčiais, išbandyti naujų amatų ar pasiklausyti paskaitos.
Jei vis dėlto savaitę taip gyventi nedrąsu, p[asibandyti galima atvažiavus vienai ar kelioms dienoms. Ypač graži yra Romuvos stovyklų žolinės šventė. Kitamet, tikiuosi, susitiksime ten. O akis paganykite žiūrėdami nuotraukas.
Jono Vaiškūno nuotr.
