Norime, kad vaikai mus suprastų, girdėtų, visada mūsų klausytų ir darytų ko paprašyti. Norime, kad jie nepyktų, nedemonstruotų savo nenoro, pykčio, nepasitenkinimo tam tikrais dalykais. Norime, kad jie jaustų ribas ir patys apie tas ribas susiprastų. Kad viešoje vietoje elgtųsi gražiai. Ir dar daugelio kitų dalykų.
Bet kaip jie viso to turi išmokti?
Ir ar tikrai mes visada kalbame vaikams suprantama kalba?
Pavyzdys. Apie girdėjimą ir klausymą. Kai sakome „susitvarkyk kambarį”, mums atrodo pakankamai aišku, ko reikalaujame. Ir pykstame kai vaikas nesitvarko. Bet ar teisingai prašome? „Susitvarkyk” mažam vaikui yra toks neaprėpiamas žodis, kad jis nežino, nuo kurio kambario kampo ta tvarka turi prasidėti ir ką jam apskritai čia reikia padaryti. Nes galbūt išmėtyti žaislai jo pasaulėlyje reiškia dar pakankamai didelę tvarką. Tada mes pykstame ant vaiko, kad jis mūsų negirdi, vaikas pyksta ant mūsų, nes nesupranta, ko mes iš jo norime. O gal paprasčiau suskaidyti darbus į:
- nunešk mašinėlę į lentyną;
- sudėk kaladėles į maišą;
- padėk pagalvę ant lovos;
- išmesk popierėlį į šiukšlinę;
- ir t.t.
Tuomet vaikas aiškiai supranta, ko konkrečiai mes jo prašome. Ir (taip, taip, taiiiiip) - jis mus kuo puikiausiai girdi! O jeigu nelabai girdi - mes visada galime pasisiūlyti padėti. Juk dviese tvarkytis kur kas smagiau.
Antras pavyzdys. Apie deramą elgesį ir ribas. Kai vaikas smėlio dėžėje beria smėlį kitam vaikui į akis, mes (na, turiu omeny, protingi tėvai) paprašome taip nesielgti. Ir vaikas mus girdi. Bet nesupranta, kodėl jis negali taip daryti. Juk linksma. Ir beria toliau. Tada mes pykstame, kad mūsų neklauso. Vaikas pyksta, nes nesupranta, ką blogo padarė. Bet ar mes teisingai prašome ir ar nubrėžiame netinkamo elgesio ribas (priežastis -> pasėkmė)? O gal paprasčiau būtų trys žingsniai:
- prašau neberti smėlio, nes kitam vaikui skaudės akytes;
- prašau neberti smėlio į akis, nes kitaip aš iškelsiu tave iš smėlio dėžės;
- aš tavęs prašiau neberti smėlio, tu manęs neklausei, todėl dabar aš tave iškeliu iš smėlio dėžės. Pasėdėk ant suoliuko.
Po kelių minučių paklausti, ar vaikas suprato, kodėl taip negalima elgtis ir ar jau klausys. Jeigu taip - susitarti, jog į smėlio dėžę grįž. Bet jeigu vėl bers smėlį - turės išlipti ir eiti į namus.
Besispardantį savo pupulį esu parsinešusi pirmus tris kartus ir tiek užteko suprasti du dalykus - kad yra ribos ir kad mama niekada nemeluoja. Nes, kaip ten bebūtų, susitarimas yra susitarimas ir jo reikia laikytis. Abiems pusėms.
Neretai mes pykstame ant vaikų dėl to, kad jie mūsų neklauso ir, atrodytų, kai kuriose situacijose tampa nevaldomi. Bet ar kalti vaikai ar, vis dėlto, mes? Juk jeigu nepaaiškinsime, kodėl negalima pilstyti smėlio kitiems į akis ir nenustatysime ribų - vaikas niekada to ir nesupras (ir čia situacija tinkama ne tik smėlio dėžei, o begalybei kasdienių dalykų). Jeigu nepaaiškinsime, ties kuria vieta prasideda ir baigiasi kambario tvarka, tai tos mašinėlės bus išmėtytos visą savaitę ir vaikui jos visiškai netrukdys. Mes turime išmokti pasakyti taip, kad vaikai mus suprastų. Ir elgtis taip, kaip patys pažadame. Būti nuoseklūs. Visada. O ne vieną dieną galima, kitą - jau nebe. Ir ne vieną dieną mama padaro, ką žadėjusi, kitą jau nebe. Vaikams reikia konkretumo. Tik tiek. Ir tuomet nebebus dėl ko pykti(s).
Moralas? Nėra moralo. Kaip ir nėra visiems tinkamo modelio. Yra tik patarimai. Kiekvienas renkamės, išbandyti juos ar ne.
