Sveikos,
Regis, senokai nerašiau. Nors papasakoti tikrai turiu ką. Ir apie knygeles, gautas dovanų iš mamyčių klubo, ir apie Vilniaus Zoopark. Bet vos tik prisėdu rašyti, nesirašo.
Jaučiasi kažkoks keistas nuovargis, ilgesys. Norisi tik sėdėti irt tiesiog būti. Vasara, regis, tik vakar prasidėjusi, jau skaičiuoja paskutines dienas. Nors tikiu, kad tos "paskutinės" gali tapti net labai įsimintinomis.
Ir visus darbus norisi atidėti, nustumti ir mėgautis jau trumpėjančiais vakarais, gerti arbatą, skaityti knygas, keliauti su vaikais, kad tiek jie, tiek aš, turėtume ką įsidėti į prisiminimų skrynelę.
Bet darbai įsuka ir žiūrėk, diena po dienos praėjo savaitė, dar viena. Ir atrodo, kad nieko reikšmingo nenutiko, nieko taip ir nenuveikėm.
Gal čia man vienai taip? O gal ir jums būna tokių dienų ar savaičių, kai planai taip ir lieka planais, mintys neišsakytos ir atrodo, kad gyveni kažko laukime?
O gal čia kokia slapta pogimtadieninė depresija? Liepos 13-ą man suėjo 38-eri. Kai man buvo kokie penkiolika, man atrodė, kad virš trisdešimt - tai jau senas žmogus, kuriam lieka tik pensijos sulaukti. Dabar atrodo visai kitaip. Manau, kad tik dabar imu gyventi, atsiranda daug pirmų kartų. Už didžiąją jų dalį esu dėkinga savo vaikams. Bet iš kur tada tas nepaaiškinamas liūdesys vasaros pakrašty?
Gal šis mano įrašas jums atrodys netikėtas ar keistas. Nes niekada anksčiau taip nerašiau. Bet labai norisi moteriškai išsikalbėti. Labai lauksiu jūsų minčių!
Kristina B.
picama
Egle_Mamyciuklubas.lt
kodelcia
Mamos dienoraštis
Gintarep
RenataŪselienė