Sveikos,
Regis, senokai nerašiau. Nors papasakoti tikrai turiu ką. Ir apie knygeles, gautas dovanų iš mamyčių klubo, ir apie Vilniaus Zoopark. Bet vos tik prisėdu rašyti, nesirašo.
Jaučiasi kažkoks keistas nuovargis, ilgesys. Norisi tik sėdėti irt tiesiog būti. Vasara, regis, tik vakar prasidėjusi, jau skaičiuoja paskutines dienas. Nors tikiu, kad tos "paskutinės" gali tapti net labai įsimintinomis.
Ir visus darbus norisi atidėti, nustumti ir mėgautis jau trumpėjančiais vakarais, gerti arbatą, skaityti knygas, keliauti su vaikais, kad tiek jie, tiek aš, turėtume ką įsidėti į prisiminimų skrynelę.
Bet darbai įsuka ir žiūrėk, diena po dienos praėjo savaitė, dar viena. Ir atrodo, kad nieko reikšmingo nenutiko, nieko taip ir nenuveikėm.
Gal čia man vienai taip? O gal ir jums būna tokių dienų ar savaičių, kai planai taip ir lieka planais, mintys neišsakytos ir atrodo, kad gyveni kažko laukime?
O gal čia kokia slapta pogimtadieninė depresija? Liepos 13-ą man suėjo 38-eri. Kai man buvo kokie penkiolika, man atrodė, kad virš trisdešimt - tai jau senas žmogus, kuriam lieka tik pensijos sulaukti. Dabar atrodo visai kitaip. Manau, kad tik dabar imu gyventi, atsiranda daug pirmų kartų. Už didžiąją jų dalį esu dėkinga savo vaikams. Bet iš kur tada tas nepaaiškinamas liūdesys vasaros pakrašty?
Gal šis mano įrašas jums atrodys netikėtas ar keistas. Nes niekada anksčiau taip nerašiau. Bet labai norisi moteriškai išsikalbėti. Labai lauksiu jūsų minčių!
Apatija šiais metais man pažįstama. Man tai atrodo, kad aš tiesiog pervargau dėl karantinų, nežinios, negalėjimo nieko susiplanuoti.
O man jau nepavyksta keltis anksčiau! Matosi ilgėjantys vakarai! Ir norisi jau šiltesnio megztuko! Jau mintys sukasi apie mokyklą- reikia sūnui švarko, rašymo priemonių... Tada pastebėjau, kad man taip nutinka būtent rugpjūčio mėnesį. Turbūt vasaros iškvėpimas. BET po jo bus rudens įkvėpimas!!!! Vėl bus jėgų, noro, entuziazmo!!
Su praėjusiu tortadieniu! 😀 Aš jau irgi tuoj savo švęsiu!
Inga, manau, labai gera ir prasminga pabūti čia ir dabar - tiesiog būti kaip būnasi ir leisti viskam vykti. Tikrai nereikia kasdien būti soc.tinkluose ar stengtis ką nors parašyti - visos mokame įsiklausyti į savo vidų ir elgtis taip kaip tą akimirką norisi. Leisti protui nurimti 😀 Su praėjusius gimtadieniu! Man jau "per kem" na ir ką, dukra beveik užaugus, tai kokia toliau bus mano misija?😀 😀
Būna ir man ta apatija. Gal čia perdegimas? Taip ir dingstu kuriam laikui. Patylėti. Pabūti tik sau. Paskaitinėti, nerašyti. O tada vėl žiūrėk, šast ir aš jau čia ? P.s. Su praėjusiuoju! Užauginusios vaikus manysim, kad vėl kažką naujo atrandam - kad tik sveikatos būt ?
Renata, aš irgi taip pagalvojau. Šiandien ryte pasirodė, kad jau kvepia rudeniu... 😀
Gintare, tikiu, kad yra tiesos 😀
Su praėjusiu gimtadieniu!!! ?? O aš manau, kad po 48 prasideda pats gyvenimas... Vadinasi dar po 10 metų ???
Oi,kaip pažįstama. Paskutiniu metu kažkoks apatijos ir liūdesio mišinys viduje kunkuliuoja. Planų ir darbų per akis,o rankos pačios svyra. Aš tai nurašau pasikeitusiam orui ?