Sveikos gerbiamos skaitytojos :)
Šiandien kilo mintis parašyti ką jaučia Mamos jau tapusios Mamomis, kokie pojūčiai užplūsta, baimės ir nuogąstavimai. Daugiausia remsiuos savo patirtimi. Kai mano vaikelis gimė, pačią kaip moterį užliejo neapsakomo gėrio – džiaugsmo – palaimos ir kitų teigiamų emocijų banga. Atrodo aš tai padariau, pagimdžiau naują gyvybę. Gamtos apdovanota tokia galia, kad jauties kone svarbiausia ta akimirką pasaulyje. Pirma, kai pamatai savo vaikutį noris šaukti iš laimės (jei žinoma jėgos dar yra), prisilietimai vaikučio užglosto visus per gimdymą patirtus skausmus. Po gimdymo jaučiausi prastai, nes buvo komplikacijų, tačiau stebėjimas kaip vaikutis užmiega ir nubunda suteikė daug jėgų. Kaip tikroji mama buvau pakrikštyta pirmąja nemigo naktimi, man tai buvo žiauru, niekad dar nebuvau taip nuvargusi, plius lydėję skausmai leido įsitikinti kaip atrodo skausmas plius nuovargis kartu sudėjus. Išaušo nauja diena, ligoninėje buvo viskas aišku, sesutės ir gydytojos labai prižiūrėjo, padėjo ir savaip guodė, tačiau labiausiai norėjosi namo, nors ir buvo baisu... Dienos ligoninėje prabėgo greitai ir išleido mus i namus pagaliau. Važiuojant pakeliui mačiau mamas, kurios jau stumdė vežimėlius su vaikiukais, man mintyse kirbėjo klausimas:,,Nejau tau nieko neskauda?“. Nes man dar silpna, aš netokia stipri.. Bet sena patarlė sako, kad laikas gydo pasiteisino mano situacijoje. Suėjus mėnesiui man buvo viskas gerai, pati taip džiaugiausi tuo. Liko kažkiek nepageidaujamo turto, kuris vadinasi kilogramai, bet kiti nemalonumai dingo. Pradėjau ir aš stumdyti tą vėžimėlį. Visad visko prisikraudavau, nes galvojau gal mažylis norės vandenuko, gal mišinuko, gal sauskelnes reikės pakeisti, bet dažniausia jis lauke vežiojamas užmigdavo ir miegodavo gražiai. Tada ėmiau galvoti kada jis atsisės, kada dantukai bus, kada šliaužioti ims, kada vaikščioti ir taip toliau. Buvau labai nekantri ir visko iškart norėjau, tik su laiku supratau kad viskam ateina savo metas ir nieko nepaankstinsi. Po gimdivynės depresijos dėkui Dievui nebuvo, nes paaugęs mažylis visą laiką skyrė sau, man jo liko vis mažiau. Tokia eiga jau sulaukėm metų ir aštuonių mėnesių. Pėrėjom jau pirmąją slogą, temperatūros užkilimą bei kosėjimą. Šiuo metu mano galvoje vyrauja kitos mintys: kada pradės kalbėti? Kada ims pats prašytis ant puoduko? Kada atsisveikins su soskučiu? Kaip seksis lankant darželį? Kaip bendraus su savo amžiaus vaikais? Ir dar daug daug kitų klausimų, kurie nuolat sukasi galvoje...
Šį kartą tiek,
Susimąsčiusi Mama.
Tai labai smagu 😍
🌷👍