Kai susilaukėme dukros, pirmas į namu sįžengusios gydytojos sakinys buvo "jau šuns tai neprileiskit prie kūdikio". Nesigilinau kodėl, nes jo spožiūri į naminį gyvūna buvo iškart aiškus.
Teko matyti nemažai skelbimų, kuriuose dovanojami (net kilmingi) augintiniai, nes į šeimą atkeliavus kūdikiui, augintiniu rūpintis tiesiog pasidarė per sunku. Dėmesio ir švelnuko kaip anksčiau negaunantis gyvūnas dažnai dar ir ima krėsi aibes.
Kai į mūsų šeimą atkeliavo sūnus, joje jau buvo mūsų augintinė. Ir augant sūnui, dėl to, kad namuose turime augintinę nė karto nepasigailėjau.
1. Sakoma, kad bendravimas su gyvūnais gerina sveikatą. Pilvelio skausmų kamuojamą sūnelį neretai nuramindavo šalia prigulusi mūsų augintinė.
2. Augintinis namuose ugdo vaiką geriau suprasti šalia esantį. Vyresnio amžiaus vaikui labai svarbi galimybė matyti gyvūną, jo poreikius ir charakterį. Vaikas mokosi suprasti, pažinti, priimti augintinį.
3. Augintinis namuose ugdo ir moko vaiką atsakomybės ir pareigos jausmą. Kai sūnus buvo jau pakankamai įgalus atlikti tam tikrus darbelius, augintinės priežiūrą su dideliu entuziazmu perėmė į savo rankas. Jam tai buvo didelį pasididžiavimą žadinantys veiksmai. O mums labai smagu stebėti, kaip sūnus su užsidegimu ir rimtai susikaupęs rūpinasi augintine ir mokosi būti atsakingu.
4.Augintinis suteikia begales gerų emocijų, o kartais net šalin nuveja ožiukus.
5.Šeimoje augintinis moko dalintis. Šeimose, kuriose auga vienas vaikas, gyvūnas padeda suprasti, kad ne vien vaiku turi būti rūpinamasi, kad dėmesiu ir globa reikia išmokti dalintis.
O kaip jūsų vaikai reaguoja į augintinius? Ar noriai imasi jais rūpintis?
