Urtės perliukai

Kai Urtytė buvo maža, turėjau įprotį užsirašyti įdomiausius jos pamąstymus ir pasisakymus. Su vyru nesiliaudavom stebėtis, kokie tie pamąstymai mums įdomūs ir juokingi - tikri perliukai.

Augant Urtelei, šis įprotis kažkur dingo, o ir patys turbūt tiek pripratom prie savo vaiko, kad nustojom stebėtis :).

Atsiradus Elzytei mane vėl ištiko kažkoks keistas jausmas - gebėjimas džiaugtis paprastais dalykais, įžvelgti savo dukrytėse kažkokį neapsakomą grožį, gėrį, įdomumą. Užsisvajojau, kad norėčiau pagaminti fotoalbumą su įdomiausiais Urtės pasisakymais, tad pradėjau juos rankioti iš visų pakampių - telefono, planšetės bei užrašų knygučių.

Keletu įdomesių pasisakymu pasidalinsiu ir su Jumis.

Dvimetės išmintis

Tėtis klausia:
- Urte, kas tau patinka darželyje?
- Mėsytė :)!
- O kas dar?
- Bulvės.
- O dar?
- Brokoliai!
- O kaip brokoliai atrodo?
- Gerai atrodo.

Urtė niekaip negali nustoti dūkti su dėde Darium. Jau pavargęs dėdė klausia:
- Kur tavo sąžinė?
- Einam surasim. Einam, dėde Dariau, atsinešim sąžinę!

Urtė guli lovytėje ir prieš miegą kažką sau niūniuoja:
- Katytė sako miau miau, šuniukas sako au au. Liūtas sako liūū liūū!

Migdomės visi kartu ir Urtė sako:
- Man patinka Kristupas (berniukas iš darželio).
- Tikrai, kodėl Jis Tau patinka? - nustėram abu su tėčiu.
- Todėl, kad jis knygas skaito visokias. 
- Oho! Kokias knygas? - klausia tėtis.
- Nu tėti, aš negaliu dabar kalbėti, miegu! - suprask, nepatogius klausimus jai uždavinėjam.

Pasakojam Urtei, kad važiuojam į zoologijos sodą. Mažoji apsidžiaugia:
- Valio, bus močiutė ir dviratukas!
- Ne, čia ne močiutės sodas, o sodas, kur gyvūnai gyvena.
- Aa, supratau, bus pelių ir skruzdėlių!

Trimetės išmintis

Urtė garsiai svarsto:
- Aš esu tėčio gražuolė! Mamyte, tu irgi tėčio gražuolė?
- O taip!
- O bobutė yra gražuolė (mąsto)... Dieduko gražuolė!

Atsikėlusi ryte dukrytė pasisveikino:
- Mamyte, aš tave labai myliu!
- Urtyte, aš tave irgi labai myliu!
- Ir tėtį labai myliu, bet kitaip.
- Kitaip? - nustebau, nes tėtis šiuo metu geriausias žaidimų draugas.
- Nu taip truputį mažiau, o tave - truputį dideliau.
- O kodėl, Urtyte?
- Nu mamaaa, taip yra!

Keliaujam į darželį, tėtis eina tiesiau - takeliu, o mes su Urte nors ir aplink, bet šaligatviu. Sakau Urtei:
- Einam šaligatviu, į purvą nelipkim.
- Taip, mama, nes mes princesės.
- Mhm, princesės :).
- O tėtis tai princinas, todėl jis per purvą gali eiti.

Keturmetės išmintis

Urtė įdėmiai žiūri į mane ir sako:
- Mama, žinok, su tuo spuogu tu šiandien negraži.
- Kokiu spuogu? - klausiu, nes nepamenu, kad ant savo veido būčiau pastebėjusi spuogą.
- Su tuo, kur ant nugaros ir kurio neleidai vakar tėčiui išspaust!

Urtė sloguoja, neina į darželį. Namuose vaidina pasaką “Raudonkepuraitė”. Vienas žaisliukas - vilkas, apsimetęs senele, kitas - Raudonkepuraitė. Vyksta pokalbis:
- Senele, kodėl tavo tokios didelės akys?
- Kad geriau matyčiau.
- Kodėl tavo tokios didelės ausys?
- Kad geriau girdėčiau.
- Kodėl tavo tokia didelė nosis?
- Kad geriau snarglį išpūsčiau!

Ryte, išeidama iš namų, Urtė piktinasi:
- Vis į darželį ir į darželį! Mama, žinok, ten spintoj guli mano maudimukas. Jis labai liūdi, nes jau seniai buvo išmaudytas kokiam ežere ar baseine...

Pačiame politinių rinkimų įkarštyje:
- Mama, aš esu konservatė.
- Kas tokia?
- Konservatė!
- O ką tai reiškia?
- Nu ta, kuri koncertus organizuoja.

Penkiametės išmintį trumpai aprašyti - iššūkis :). Bet turbūt verta grįžti prie šio įpročio?