Trečioji Luko kelionė į užsienį, tik šį kartą į šiltuosius kraštus. Ilgai svarstėme – Turkija, Kipras, Tenerifė? Su rekomendacijomis pasirinkome Turkiją. Grįžome visai neseniai. Ten lyg ir sezono pabaiga, bet šilti orai dar lepino, nors lietus taip pat mūsų neaplenkė. Dabar galvojame, kad visgi važiuotume sezono pradžioje - gegužės - birželio mėn. Kodėl? Dėl pačios švaros ir nesiveisiančių bakterijų. Nes buvome apsirgę ir teko pagulėti ligoninėje. Be to, su kūdikiu vasarą pačiam sezono įkaršty būtų per karšta.
Į kurią Turkijos pusę važiuoti buvo ne kiek svarbu, kiek pasirinkti gerą viešbutį, pritaikytą šeimos poilsiui. Aktualiausia buvo viešbutis ant jūros kranto, tiesiog..norėjom gulėti ištiesę kojas ir mėgautis saule, be jokių parduotuvių ir miesto šurmulio.
Rinkomės bene iš keturių variantų. Savo pasirinkimu džiaugėmės, nes viešbutis, į kurį patekome iš ties puikus - LONICERA Resort & Spa. Pasirinkimą, aišku, įtakojo vadybininko rekomendacijos ir buvusių poilsiautojų atsiliepimai. Beje, jis atidarytas tik 2016 m.
Vaizdas pro viešbučio langą nerealus: jūra, baseinas. Apskritai viešbučio teritorija LABAI didelė, turi net mini zoologijos sodą, pramogas vaikams, mini darželį, baseinus su kalneliais, daugybė spa procedūrų ir, žinoma, parduotuvių. Na, o vakare teritorijos apšvietimas užburia.
Kai renkiesi 'viskas įskaičiuota', valgai kiek nori. Pirmosiomis dienomis eidavome pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti, o paskui pradėjome valgyti 'bet kada', nes maisto visuomet būdavo pilna. Kūdikiui vežėmės košeles iš Lietuvos, tačiau ragavome vištieną, daržoves ir vaisius vietoje. Dažniausiai matydavau valgančius vaikus bulvytes fri ir skrudintus vištienos kepsnelius. Na, o mano pilvas labiausiai džiaugėsi saldumynų gausa – nuo papraščiausio pyragėlio iki didžiausio torto!
Turkų paslaugumas ir draugiškumas išties džiugina. Tačiau kartais jo tiesiog per daug. Pirmosiomis dienomis net nesupratome, kas vyksta. Visas personalas šokinėja, kalbina, glosto, net rankas bučiuoja mūsų vaiko. Tik ateinam pavalgyti, iškart prišoka. Galvojom gal čia laikina, bet tai vykdavo kasdien. O, kas labiausiai nefaina, kad valytoja, kuri valo visas bacilas ir su šluota vaikšto aplink, prieina ir bučiuoja galvytę, paima ant rankų ir net neklausia. Pas juos tai normalu, bet pasakyti, kad nelįstu kažkaip nesmagu, o ir nekalba nei rusiškai, nei angliškai. Tai po to pradėjom sakyti, kad serga ir mojuodavom rankom.
Turkija išties žavi savo siūlomų eskursijų gausa: Pamukalė, Hierapolis, iškyla plaustais, žvejyba, džipų safaris, skrydis parasparniu, delfinų pasirodymas, turkiška pirtis ir daug kitų. Tačiau ne visos tinkamos kūdikiams, tiesiog per ilgai trunka, arba yra pavojingos. Gidė mums rekomendavo Žaliąjį kanjoną. Nors eskrusija truko kone 8 val., mums patiko ir tikrai nepavargome. Ką ten pavargsi, kai praktiškai atmetus pietus kalno viršūnėje, visa laiką praleidome laive.
Palengva plaukiant smaragdo spalvos ežeru grožėjomės gamta, žalia užtvankos pakrante, buvo galima net išsimaudyti gaiviame vandenyje nuo platformos. Matėme ir garsiąją Managvato užtvanką, na, o vaizdai kalba patys už save.
Žaliasis kanjonas Turkijoje – tai puiki vieta tiems, kurie trokšta pasilepinti saulėje (o jos buvo tikrai nemažai), pakvėpuoti kalnų oru ir pajusti gamtos ramybę vandens apsuptyje.
Stabtelėjome ir mečetėje, kurios interjeras ir tradicijos į ją įeinant sužavėjo. Basomis, su skara, uždengiant plaukus. O, kas įdomiausia, kad priekyje meldžiasi tik vyrai, moterys gale.
Tai tokios mūsų saulėtos atostogos Turkijoje. Ar dar grįžtume? Žinoma, bet į kitą viešbutį ir gal net regioną. Ne dėl to, kad nepatiko, šį viešbutį tikrai rekomenduijame, tačiau mėgstame įvairovę.
