Trakų Vokės dvaras su Laimės šaltiniu

Trakų Vokės dvaras su Laimės šaltiniu

11. Jun 19:31 Gintarep Gintarep

Dalyvauk projekte VASAROS GIDAS 2020 ir laimėk gausybę prizų!

Lankomės dar vieno dvaro (Trakų Vokės) prieigose, kuris irgi priklausė Tiškevičiams. Šį dvarą pasirinkome pakeliui į Trakus, nes turėjome du tikslus - rinkti žingsnius (10 000) ir dalyvauti žaidime - su specialia programėle atsižymėti aplankytas vietas. Gal ir neketinome šio žaidimo žaisti, bet jei reikia rinkti žingsnius (iš vaiko reikalauja kūno kultūros mokytoja), tai kodėl jų neparinkus plečiant akiratį ir kam kasdien galvoti kur vykti, jei pati programėlė jau už tave nusprendus kur tau reikia vykti? Tad mes prie Trakų Vokės dvaro. Žinojome iš mokyklos laikų legendą, kuri pasakoja, jog kadaise prie Vokės upės gyvenusios 6 laumės seserys, kurias žmonės pavadino Vokėmis. Jos buvusios klastingos, savo žavesiu pakerėdavusios vyrus ir juos paklaidindavusios miškų tankumynuose. Kur tos seserys gyvenusios, ten ir atsiradusios 6 Vokės gyvenvietės. Anksčiau buvo 6 Vokės gyvenvietės: Baltoji Vokė, Juodoji Vokė, Trakų Vokė, Kauno Vokė, Mūrinė Vokė ir Metropolinė Vokė.

O dabar, ne mokyklos suole,  sužinojome:

Vokės vardas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1375 m., kai pro šią vietovę žygiavo kryžiuočių kariuomenė. Buvo pasakojama, kad vyrus čia vilioja ir girių tankmėse klaidina Vokės vardais pavadintos laumiškai gražios seserys. 1396 m. Vytautas Didysis čia apgyvendino mūšiuose belaisviais paimtus totorius. Vokės žemės su pievomis ir miškais ilgą laiką keliavo iš vienų totorių pas kitus. Galiausiai XIX a. viduryje valdas iš tuometinių savininkų didikų Dombrovolskių įsigijo Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius. Tiškevičių giminė dvarą valdė beveik 100 metų. Iš pradžių Tiškevičiai dvare lankydavosi tik vasarą, tačiau vieta taip patiko, kad nusprendė persikelti. Prasidėjo statybos. Tiškevičiai pasamdė italų kilmės architektą Leonardą Janą Liudviką Markonį, kuris, šeimininkams pageidaujant, puošnius rūmus Trakų Vokėje suprojektavo pagal Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdį. Dviejų aukštų rūmus puošė aštuonios skulptūros, prieangį – gipso skydas su Tiškevičių giminės Lelyvų herbu. Dvaro vidus irgi tviskėjo prabanga – ant sienų vertingi paveikslai, pagal užsakymą užsienyje pagaminti baldai, kambarius šildė marmuro židiniai, o šviesą skleidė krištolo sietynai. Po grafo Jono Vitoldo Tiškevičiaus mirties 1892 m. Trakų Vokės dvarą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus Jonas Juozapas (1867-1903). Jis į dvarą pakvietė garsų landšafto architektą E. Andre Šis pertvarkė parką taip., kad jame net atsirado damoms ir džentelmenams skirtos akmeninės vonios, įtaisytos šlaito kaskadose. Tačiau dažnai jomis šeimininkai nesimėgavo. Varšuvoje išsirinkęs žmoną, Elžbietą Mariją, Jonas Juozapas Trakų Vokės dvare tapo retu svečiu. Žmona buvo silpnos sveikatos ir nuo kankinančios džiovos išsigelbėjimo ieškojo šiltesniuose kraštuose. Jonui Juozapui mirus dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Jonui Mykolui Tiškevičiui. Jis Trakų Vokėje gyveno su žmona Ona Janina Marija iš Radvilų. Per savo 43-ąjį gimtadienį 1939 m. iš Palenkės skubėjęs namo pas šeimą, įsiprašė į privatų pusbrolio grafo Stanislovo Zamojskio lėktuvą. Deja, kelionės tikslo nepasiekė. Žuvus vyrui, po kelių mėnesių žmona su trimis mažamečiais vaikais, Izabele, Zigmantu Jonu ir Ona Marija, baimindamiesi okupantų susidorojimo su bajorais, pasitraukė į vakarus.


Be šeimininkų likęs dvaras nunyko. Karo metais jame apsigyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos. Rūmų paveikslai, baldai, svečius žavėję krištolo sietynai, kiti vertingi daiktai buvo išgrobstyti, išorinė puošyba sunaikinta. Po karo 1945 m. dvaras tapo Ministrų Tarybos vila. Vėliau − Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. 2002 m. dvaras perleistas Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai. Nuo 2014 m. čia įsteigta Vilniaus savivaldybei priklausanti viešoji įstaiga "Trakų Vokės dvaro sodyba". Dvaro viduje mes nesilankėme tik apėjome parką, kuris dar tik tvarkomas ir po kokio mėnesio bus nerealiai dailus: bus takeliai iš trinkelių,

augaliukai naujai įsodinti, net užmatėme juodųjų serbentų krūmelius,

o dar kiek įvairiausių gėlių, kurios dar tik prigijimo stadijoje. Matėme, kad įrenginėjami žibintai, į apžvalgos aikšteles panašios terasos...oi, kaip ten viskas sparčiai vyksta. Tikrai ketiname vasaros gale vėl apsilankyti. Tiesa, parke esančios liepos prašosi būti nupjautos ir naujai atsodintos, bet matyt dabar mane pasmerks gamtos mylėtojai, kad taip siūlau. O siūlau dėl to, kad nuvykome po audros ir radome net mažiausiai

 

4 medžius audros nulaužtus ir apžiūrėjus jų kamienus, net panelytė domėjosi, kaip jos žaliavo ir net krovė žiedus, jei kamieno vidus išpuvęs. Taip atrodo dar gyvi medžiai, bet laiko klausimas, kada jie audros bus nuversti.. 

Nusiplovėme rankas ir veiduką Laimės šaltinyje. 

Tad bus daug, daug laimingų reportažų.

Rekomenduoju dar aplankyti metalinių skulptūrų parkiuką, kuris įsikūręs keli žingsniai nuo dvaro, šalia seniūnijos. Bet apie jį kitame reportažiuke, nes prie šio reportažo neleidžia daugiau įkelti aprašymo, dėl viršytų atminties limitų. 

jaldija jaldija 11. Jun 19:47

Tikri keliautojai ir atradėjai esat 👍