TOKIA MŪSŲ KASDIENYBĖ.Senųjų amatų besimokant

Tikriausiai visuose namuose yra kažkokių dirbinių pintų iš vytelių.
O ar teko kada nors žvilgtelėti iš arčiau į jų gamybą?
Žiūrint neatrodo sudėtinga. O perkant kokį nors pintą daiktą dažnai pagalvojame: brangoka.
Šį kartą ne tik žvilgtelėjau, bet ir  išbandžiau pynėjo darbą. Ir turiu prisipažinti, kad man sekėsi gana sunkiai. Pynimas tikrai senas amatas. Senas, bet pinti gaminiai visad bus populiarūs ir vertinami.
Esu bandžiusi pinti iš laikraštinių vytelių, bet iš žilvičio vytelių pinti gerokai sunkiau. Nors vytelės ir išmirkytos vandenyje, kad būtų minkštesnės, bet pinant jos dažnai lūžinėja. Arba lūžta, arba nelinksta...Arba tiesiog nepaklūsta neįgudusioms rankoms.
Kaip aš sugalvojau tai išbandyti? Paprastai mes mamos kol auginame vaikus , na bent aš, viską darome su vaikais arba dėl vaikų. Taip nutiko ir šį kartą. Iš kelių galimų edukacijų vykusių mūsų miesto muziejuje, su Airidu  išsirinkom tai kas būtų įdomu jam. Išsirinkom ir užsiregistravom. O gavosi taip, kad dėl sportinių varžybų sūnus sudalyvauti negalėjo. Mamai trauktis nebuvo kur…
Nors pinant ne kartą aplankė mintis: kur aš čia įsivėliau. Bet dėka kantraus mokytojo šioks toks rezultatas gavosi.




Edukacijos vedėjas tu užsima daugiau nei dešimtmetį ir jį į šią veiklą įtraukė žmona. Šiuo metu tai jų pragyvenimo šaltinis. Kas tik negimsta šių darbščių žmonių rankose: krepšiai, lesyklėlės, duoninės, baldai...Ir žaliavą ir užsakymus jie gauna iš įmonės kuriai dirba, todėl daugybė dirbinių iškeliauja į Skandinavijos šalis, Vokietiją ir net į Japoniją.

Visai džiaugiuosi išbandžiusi šią veiklą. Nors buvo tikrai nelengva, beveik trijų valandų darbas o rezultatas gana kuklus, bet man jis labai mielas.
Medinis padėkliukas tikrai ras vietą mūsų namų virtuvėje.