TOKIA MŪSŲ KASDIENYBĖ. Žvalgomės po Plokščius

Kuo toliau tuo labiau pamėgstame mažus Lietuvos kampelius.  Ta kaimo ar miestelio ramybė, natūrali gamta mus be galo žavi ir vilioja. Tokių išvykų metu mes pailsime, pasisemiame energijos, o kartu ir sužinome ką nors naujo. Jokio šurmulio, žmonių minios, zujančių mašinų. Išvis, nesutikome  žmonių, tik vieną kitą draugiškai nusiteikusį katiną.
Taip pažįstame savo kraštą, nes juk pavyzdžiui miestą Šakiai, žino kiekvienas. O, kad šio miesto rajone yra mažas miestelis Plokščiai, tikrai žino retas.
Gal reikėtų keliauti nuosekliai, čia esančiu pažintiniu taku, nuo objekto iki objektu.
Bet mes rinkomės savo maršrutą,todėl apžiūrėjome ne viską, ką ten galima pamatyti. Galbūt užsuksime dar kartą.
Pirmasis mūsų aplankytas objektas buvo Šventaduobė.
“Legenda pasakoja, kad kažkada Nemunu  plaukė Marijos paveikslas. Piemenys jį pagavo ir atnešė į bažnyčią. Iš bažnyčios paveikslas pradingo, o žmonės jį rado prie šaltinio nedidelio upelio krante. Paveikslą vėl ir vėl nešė į bažnyčią, bet iš jos paveikslas dingdavo ir atsirasdavo vis prie to paties šaltinėlio. Tada žmonės nutarė toje vietoje pastatyti koplytėlę su altoriumi ir palikti ten paveikslą. Pirmasis altorėlis ir koplytėlė buvo mediniai, pastatyti 19 a. Šie greitai supuvo, todėl apie 1927 - 1928 m. Plokščių ūkininko Prano Rimkaus rūpesčiu Šventaduobė buvo atnaujinta: išmūrytas altorius, siena, sutvarkytas šaltinis, paremtas šlaitas, vieta aptverta tvorele, įruošti laiptai, atnaujintas aukščiau kalne stovintis kryžius.”
Mums patinka tokios legendomis apipintos vietos. Link Šventaduobės veda kelelis, kurį puošia medinės skulptūros. Lipant laiptais žemyn atsiveria visas šios daubos vaizdas., Įsivaizduojame kaip čia būna gražu šiltuoju metų laiku. Kaip gera čia prisėsti,
Galima atsigerti iš stebuklingomis galiomis garsėjančio šulinėlio.(Prisipažinsiu aš kaip toj pasakoj bijau gerti iš kiekvienos pėdelės, kad avinėliu nepavirsčiau.}Bet man patiko vandens pasėmimo būdas su kartimi ir mažu kibirėliu, kurio dydis sulig puodeliu.


Toliau pėstute keliaujame link miestelio bažnyčios. Visame miestelyje išsibarstę žaismingi lapo formos suoliukai.
Medinė bažnyčia garsi tuo, kad jos bokšte skamba 1573 metais išlietas žalvarinis varpas.



Stabtelime prie medinio koplytstulpio žyminčio senosios Plokščių mokyklos vietą.

Taip pat sustojame prie greit šimtmetį švęsiančio Nepriklausomybės ąžuolo.

Sekantis mūsų tikslas Vaiguvos upelis - gatvė.
Net nesitiki, kad ir šiais laikais dar gali būti taip, kad žmonės neturi privažiavimo prie savo sodybų ir šiuo upeliu, tartum gatve  važinėja.
Šalia įrengtas pėsčiųjų takelis.

Kadangi radome nuorodą, kad čia dar yra piliakalnis, palei upelį keliaujame link jo. Patenkame į natūralią, apsamanojusią teritoriją.
Keliavom keliavom, nelabai ir supratom užlipom ant to piliakalnio ar ne, bet į kalną kopėm. Nuorodų šiek tiek mažoka.


Štai tokia pažintis su šiuo nedideliu, gan gražiai sutvarkytu miesteliu.
Kaip minėjau liko neaplankytų objektų, nes kaip visada mums diena buvo per trumpa.
Bet visada čia galima sugrįžti.