TOKIA MŪSŲ KASDIENYBĖ. Žiemiški prisiminimai

Besibaigiant  paskutinei žiemos dienai dar norime pasidalinti žiemiškais prisiminimais.
Buvo dalima pavydėti sniegu užklotų vietovių,nes mūsų rajone sniego beveik nebuvo,  bet buvo galima vykti ir pasigrožėti jomis. Taip mes ir padarėme, išvykome į Kauno rajoną žiemos ieškoti. Ir ne tik žiemos ieškojome, bet  tuo pačiu aplankėme skulptūrų parką ant vandens. Šis parkas įkurtas  Kauno Marių pakrantėje, Samylų įlankoje, pavadintas “Lipantys iš vandens”.

Statant Kauno hidroelektrinę,net keliasdešimt  kaimų buvo iškeldinta, ir tos vietovės liko po vandeniu. Šiems kaimams atminti ir sukurtas šis skulptūrų parkas. Įspūdingo dydžio skulptūros pritvirtintos ant didelių akmenų ir panardintos į vandenį. Mūsų lankymosi metu skulptūros  lipo ne  iš vandens, bet buvo įšalusios lede ir nuklotos sniegu.
Skulptūrose pavaizduota  bažnyčios varpinė, grįžtantys  po darbų šienpjoviai, motina su vaiku ant rankų, kaimo muzikantas, mergaitė po obelimi.



Viena skulptūra palikta ant kranto. Tai kaimo moteris Anelė. Kodėl Anelė? sakoma, kad šis vardas buvo populiariausias tuometiniuose kaimuose.Ir katinėlis šialia, nešantis laimę, tik jį reikia paglostyti.

Vaizdas šiek tiek net baugokas, bet kartu ir įspūdingas, neįprastas.

Pakrantėje įrengta poilsiavietė, yra net kelios erdvios pavėsinės, atviri staliukai. Informaciniai stendai supažindina su šių pakrančių paukščiais, augalais, mariose gyvenančias žuvis.



Dar užlipome ant šalia poilsiavietės stūksančio piliakalnio. Nedidukas jis, bet čia mes turėjome progą atsidurti tikroje žiemos pasakoje.




Kaip džiugu, kad spėjome pasidžiaugri žiema, nes po tos išvykos ji ir pasibaigė.
O gražias ir džiugias akimirkas reikia branginti, nes nerimo nūdienoje labai daug, tad nors gražūs prisiminimai glosto širdį, ramina ir guodžia.