Šiemet mes nenulipdėme nei vieno senio besmegenio. Ne todėl, kad užaugome, o todėl, kad mūsų krašte sniego žiemužė pašykštėjo. Kam davė per daug, o kam ir neliko…
Šiek tiek pabalino laukus, bet ne tiek, kad būtume galėję užsiimti sniego statybomis.
Aišku negalime ir skųstis labai, nes vis tiek spėjome pasidžiaugti žiemiškais vaizdais.
Nes jau supratome, kad jei šiandien sninga, tai šiandien sniegu ir reikia džiaugtis, nes rytoj jo gali jau ir nebūti.
Pernai ant šito akmens stovėjo Nemuno sargybiniai pakaitomis. Vienam ištirpus, jo vietoje radosi kitas.
O šiais metais ant to pačio akmens sulipdėme tik širdelę, bet ir tą pačią greit nuplovė lietus.
