Kuo toliau tuo labiau populiarėja pėsćiųjų żygiai. Turi jie skirtingas tematikas, pavyzdżiui apimantys piliakalnius, bażnyćias, partizanų buvimo vietas, knygneśių kelius.
Atrodo kas ćia įdomaus. Eini eini ir galo nesimato. Bet eiti gera. Keliauji ne mieste, ne triukśmingomis gatvėmis, o pievomis, takais ir miškais. Ir per upelius perbristi tenka, ir pro elektrinius piemenis pralįsti. Ir bendrakeleiviai draugiśki būna. Nereikia pażinoti, kad ištiestum draugiškai ranką, visus vienija kartu nueiti kilometrai.
Mes su Airidu jau ne pirmą kartą dalyvaujame pėsćiųjų żygyje “Knygos kelias”. Tema tokia pat tik maršrutas ir vietovė kita. Kitaip ir būti negali juk ir knygnešiai ieškodavo vis kitų slaptesnių ir saugesnių kelių. Galbūt tik knygnešių dėka mes turime lietuvišką raštą.
Žygyje dalyvavo 54 dalyviai, nuostabą kėlė tai, kad vyriausias žvalus žygeivis buvo 84 metų. Niekaip negali skųsti nuovargiu kai šalia tavęs keliauja šnekus ir energingas pakeleivis.
Žygis prasidėjo Slavikuose, Šakių rajone šalia bažnytėlės skaičiuojančios jau nebe pirmą šimtmetį.
Simboliškai pasirinkome knygas, kurias nešėme viso žygio metu. Pasiklausėme istorijos apie Slavikų miestelį, apie jame gyvenusius knygnešius ( net gavome lankstinuką apie juos). Smagu, kad visada pasisemiame naujų istorinių žinių.
Žavėjomės kaimo bažnytėlės nuostabiai sutvarkyta aplinka ir daugybe žydinčių gėlių.
Štai šios varpinės rūsyje buvo slepiamos lietuviškos knygos.
Apsilankėme kapinaitėse ir ant knygnešių kapų uždegėme žvakeles.
Nukeliavę 22 kilometrus buvome apdovanoti diplomais, knygelėmis ir pavaišinti gardžia kareiviška koše bei arbata.
Atrodo įdomi patirtis
👍