TOKIA MŪSŲ KASDIENYBĖ. Kai užauga vaikai...

Ši vasarą į mūsų kasdienybę įnešė daug jaudulio.

Gal kam nors sunku patikėti, kad 12 metų gali prabėgti nejučiomis. Patikėkit, tikrai taip yra. Ne tik 12, visas 19 prašuoliavo. Ir mūsų besišypsantis mažylis tapo jaunuoliu, bestovinčiu ant slenksčio į kitą gyvenimo etapą..
Skleidžia sparnus ir iškeliauja iš namų, kurti savo ateities, siekti kitų svajonių.
Sunku apsakyti ką jaučia mamos širdis.

Ji kupina džiaugsmo... Juk užaugo vaikas sveikas, stiprus, protingas. Argi ne apie tai svajoja visos mamos.
Ji kupina pasididžiavimo… Savo gabumais, užsibrėžto tikslo siekimu, pasiekė stulbinančių rezultatų. Brandos atestatas su pagyrimu, egzaminų rezultatų puokštėje puikuojasi net du šimtukai.
Ji kupina dėkingumo...Už visas tas džiugias akimirkas, kurias dovanojo šis brangus žmogutis. Už visus koncertus, varžybas, renginius... Kasdienybė nebuvo pilka, ji paįvairinta visa puokšte pačių gražiausių ir šilčiausių emocijų.
Ji kupina liūdesio… Taip būna kai vaikai užauga ir palieka namus. Nebegalėsiu bet kada ištiesus rankų apkabinti savo vaiko, švelniai sušiaušti plaukų, ar tiesiog palytėti žvilgsniu. Žinau, kad kiekvieną susitikimą ir išsiskyrimą laistysiu ašaromis. Tai nebus skausmo ašaros, tai tiesiog motiniškos meilės ašaros.
Dėkoju dievui, atsiuntusiam į mūsų šeimą šį vaikutį, dėkoju likimui, padėjusiam jį užauginti ir paruošti žengti į gyvenimą. Dėkoju sūnui, kad jis suteikia mūsų gyvenimui šviesos.