TOKIA MŪSŲ KASDIENYBĖ. Ką naujo gali duoti pėsčiųjų žygiai

Pėsčiųjų žygiai -  tai vienas iš mėgiamų laisvalaikio leidimo būdų.
Nuėję kokią 10 - 15 kilometrų mes jaučiamės ne tiek  pavargę, kiek pakylėti. Juokaujam, kad taip pasikraunam energijos ateičiai.
Kuo skiriasi šis žygis nuo kitų, tuo, kad keliavome be vedlio, ir net be bendražygių. Nusprendėm išbandyt save savarankiškai, nelaukdami kitų žygeivių.
Žemėlapius gavom, paaiškinimą kokios spalvos vėliavėlėmis bus pažymėta mūsų trasa irgi gavom (nes trasos buvo kelios, rinkomės trumpiausią 15 kilometrų) ir nieko nelaukę leidomės ieškoti naujų potyrių.
Svarbiausia buvo neprarasti budrumo ir neišklysti iš kelio, nepamesti žymėjimo kelio posūkiuose, deja mums tai nutiko net du kartus. Bet tai tik paįvairino mūsų kelionę, žiūrėjom į tai kaip į nuotykį.

Kadangi vedlio nebuvo, tai ir pasakojimų apie vietovę neišgirdom. Užtat turėjom laiko ir daug dėmesio skyrėm mus supančiai aplinkai, augmenijai. Atrodo vaikas nemažas, atrodo gan dažnai lekiam į gamtą, bet augalų tikrai nepažįstam, tad šiek tiek pagilinom savo žinias.
Kaip smagu rankomis paliesti žirnį, riešutą, avižėlę…





Kokie gražūs gali būti laukai.

O dar įdomiau kai prieini nuo karo laikų išlikusį bunkerį ir prie jo stabteli pailsėti.
Niekur skubėti nereikia, nes einame ne su grupe.  Apžiūrime smėlio karjerus, užlipame ant bevardžio piliakalnio.




O kelionės pabaigoje mūsų laukė ant laužo virta sriuba.  Skanumėlis...Jokioj kavinė nesam valgę skaniau...