Tos trumpos valandėlės, kurias skiriame pasivaikščiojimams tampa tokiomis žavingomis ir patraukliomis. Ir tie vaizdai, kuriuose vos vos matosi atbundanti gamta tokie be galo gražūs. Gal anksčiau, į juos net nebūtume kreipę dėmesio.
Traukia akį tiek žydrame danguje išsirikiavę, parskrendantys paukščiai, tiek debesų patalai atsispindintys upelyje…
Kiekvienas pražydęs žiedelis vienas už kitą gražesnis…
Net ledukai ir taip nelaiku iškritęs sniegas teikia žavesio.
Galbūt šiuo gyvenimo laikotarpiu šie žodžiai ne tik gražiai skambės, bet ir įgaus tikrąją jų prasmę. Mylėkime ir puoselėkime ją taip, kaip mylime tikruosius savo namus. 
