Gimus pirmajam vaikui Aušrai kilo idėja pradėti kurti tinklaraštį. Kadangi labai mėgo rašyti, ši idėja gana greitai virto realybe. Iš pradžių tinklaraštis buvo skirtas tik mamoms apie mamų kasdienybę, tačiau šiandien moteris socialiniuose tinkluose dalinasi pirmosios pagalbos patarimais.
Ir nors pačios vaikams, nutikus nelaimei, ne visuomet pavyksta ramiai reaguoti, kaip pati sako - svarbiausia įjungti šaltą protą ir veikti taip, jog būtų galima kuo greičiau palengvinti traumą. Apie pirmosios pagalbos būtinybę tėvelių kasdienybėje, pomėgį rašyti bei dviejų vaikų auginimą - kalbamės su Aušra Kairiene.
- Aušra, papasakokite, kaip kilo idėja socialiniuose tinkluose dalintis pirmosios pagalbos vaikams patarimais?
Rašyti mamiškas patirtis socialinėje erdvėje pradėjau dar gimus pirmajam vaikui, tačiau vis atrodė, jog kažko trūko mano turinyje, norėjosi, kad būtų vertinga bei naudinga mamoms. Atrodo, dabar šimtai profilių, kuriuose gali atrasti, kurios sauskelnės geriausios ar kitas rekomendacijas, tačiau man norėjosi daugiau. Taip ir kilo mintis, jog galiu sujungti pomėgį rašyti su savo profesinėmis žiniomis ir kurti turinį, kuris galbūt kažkam padės.
- Ar nesulaukiate kritikos?
Kol kas lyg ir ne, žinoma, būna mamų, kurios nesutinka su mano nuomone, ir tai yra normalu, tačiau užgaulių komentarų nesusilaukiau.
- Iš kur semiatės įkvėpimo įrašams?
Iš gyvenimiškų nutikimų. Sakykim, buvau pati nusiplikius kojas karštu vandeniu, tad vėliau atėjo mintis, jog reikia perspėti mamas, ką tokiu atveju daryti ir kaip bandyti išvengti tokių situacijų savo vaikams.
- Ar visos istorijos, kuriomis dalinatės, yra Jūsų asmeniškai išgyventos?
Ne, ne visos. Ir labai džiaugiuosi. Tikiuosi, jog ir mamoms neteks patirti visų situacijų, tačiau žinoti, kaip elgtis vienoje ar kitoje bėdoje, manau, tikrai turime visos.
- Koks Jūsų patarimas sulaukė daugiausiai tėvelių reakcijų?
Apie pirmą pagalbą, turbūt roto virusas ir sumušimai, kas labai aktualu vaikams. O apie dantukus vienareikšmiškai - naktinis žindymas.
- Ar visuomet pačiai pavyksta išlikti ramiai, kai susižeidžia mažieji?
Oi, tikrai ne. Turbūt dar didesnė panika užklumpa. Tačiau visuomet stengiuosi įjungti šaltą protą ir veikti taip jog galėčiau palengvinti traumą.
- Kaip stresinėje situacijoje nuraminti ne tik vaiką, bet ir save, galbūt turite kokių nors patarimų?
Bent jau man, kuomet pakyla adrenalinas susižeidus vaikui, stresas ateina tik po to, kai viskas atsileidžia. Tuomet stengiuosi emocijų prie vaiko nerodyti, kad dar labiau neišgąsdinčiau. Tačiau, jeigu užsigauna, visuomet pirmiausia guodžiu ir noriu nuraminti. Verkti pas mus šeimoje gali visi, tad tiesiog būnu šalia, jei reikia panešioju ar papučiu skaudamą vietą, su didžiuoju sūnumi tai labai veikia.
- Ką, Jūsų nuomone, apie pirmąją pagalbą šiandien turėtų žinoti šiuolaikiniai tėveliai?
Turbūt atsirinkti, kada kreiptis pagalbos į medikus, o kada pakanka tik mamos meilės ir "stebuklingo" pleistro. Tačiau norisi, jog mamos kiekvienoje situacijoje reaguotų adekvačiai bei gydymo ieškotų ne ,,facebook'' grupėse, kas dabar labai populiaru, tačiau kreiptųsi į tikrius medikus. Nes jei ir atrodo identiška situacija, tačiau gal gretutinės ligos kitokios, kurios pareikalautų ir kitokio gydymo. Tad labai norėtųsi, jog neduotų vaistų vaikams tokių, kurie padėjo Onutės dukrai.
- Galbūt yra organizuojami, kokie nors mokymai?
Taip, mokymai būdavo organizuojami, tačiau man teko dalyvauti tik pagal profesiją organizuotuose mokymuose. Galbūt dabar viskas persikėlė į nuotolinius mokymus.
- Ar kada apsvarstėte idėją vesti pirmosios pagalbos mokymus pati?
Ne, apie tai nesvarsčiau. Esu dabar tokiame kelyje, kuris man teikia laimės.
- Beje, be to, kad socialiniuose tinkluose dalinatės įvairiais patarimais, dar ir kuriate tinklaraštį, dirbate burnos higieniste ir esate dviejų vaikų mama - kaip Jums pavyksta suderinti tiek skirtingų veiklų?
Burnos higieniste dirbau iki pirmojo mažylio, po jo perėjau dirbti sveikatos specialiste mokykloje ir, atrodo, ten atradau save. Kol kas esu motinystės atostogose, tad lieka laiko daugiau soc. tinklams. Kai grįšiu į darbus, gal ši veikla taps kiek labiau nuskriausta. Įrašus, stengiuosi rašyti vaikams sumigus, tada ir galva geriau dirba ramybėje.
- Ar lieka laiko sau, pomėgiams?
Mano didžiausias pomėgis - rašymas. Tai kaip ir išpildau savo norus. O laiko sau kartais norėtųsi tikrai daugiau, bet viskam ateis savo laikas. Mokausi palikti vaikus tėčiui ar mylintiems seneliams bei nepamiršti savęs.
- Šeima tikriausiai Jus labai palaiko?
Vyras džiaugiasi, jog patenkinu savo rašymo poreikius. Kartais mesteli idėjų, duoda patarimų, manau, tai ir yra tikrasis palaikymas.
- Galbūt ateityje planuojate keisti profesiją?
Kol kas tikrai neplanuoju. Labai laukiu, kol grįšiu į mokyklą dirbti su vaikais. Šis darbas man labai patiko ir padėjo pasikrauti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių. Be to, niekuomet nekamuodavo rutina. Vesdavau vaikams įvairias paskaitėles apie pirmąją pagalbą, sveikatos gerinimą - tai tos susidomėjusios akys labai padėjo judėti į priekį.
- Palinkėjimas skaitytojams
Labiausiai norėčiau, jog nė vienai mamai neprireiktų tos pirmos pagalbos informacijos, kuria dalinuosi, tačiau, kaip ir minėjau - žinoti turime visos.
