Tinklaraščio ,,CIAO_TEO_BLOG'' įkūrėją Ievą tikriausiai jau pažįsta daugelis mamų, jos atrastos veiklos vaikams patinka ir mažiems, ir dideliems. Tačiau, savo tinklaraštyje Ieva dalinasi ne tik žaidimų idėjomis, kelionių akimirkomis, bet ir ne itin džiugiais savo gyvenimo etapais, kaip nėštumo nutrūkimas, meilės sau paieškos... Apie tai ir ne tik kviečiame skaityti šiame interviu.
- Ieva, papasakok iš kur pas tave tiek idėjų veikloms su vaiku?
Šiais laikais yra tiek visko jau prigalvota, kad tereikia imti ir naudotis viskuo. Jei kartais pritrūksta įkvėpimo, kažkokiai temai, visuomet paieškau interneto platybėse, kas mums su Teo tiktų. Idėjų pilna ir ,,Pintereste'' ir tam pačiam ,,Instagram''. Kažkaip tikrai netenka sukti galvos, ką čia nuveikus. Dažniausiai trūksta laiko viskam įgyvendinti, nes šalia visų veiklų, mes dar aktyviai keliaujame, tai tik spėk viską veikti.
Dažnai net pats Teo pasako, ką būtent norėtų nuveikti. Matyt, jau įaugę į kraują žaidimai ir mūsų rytai dažniausiai prasiseda nuo klausimo „ką šiandien veiksim?“. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jo noru tyrinėti ir atrasti pasaulio stebuklus, kurie yra čia mūsų kasdienybėje.
_mT6a88b.jpg)
- Kiek paprastai viskas užtrunka nuo idėjos iki jos įgyvendinimo?
Oj būna taip visaip... Kartais viskas įvyksta tiesiog akimirksniu. Viens, du ir idėja jau ant stalo. O kartais būna, gal netgi būdavo labiau, kol Teo buvo šiek tiek mažesnis, kad reikėdavo laukti, kol jis užaugs tam tikroms idėjoms.
Bet dabar dažniausiai, tam tikras idėjas esu sugalvojusi maždaug savaitei. Kad viskas būtų vienoje temoje ir jos tarsi papildytų vieną kitą informacija ar įvykius. Kadangi Teo labai mėgsta dinozaurus, tai daugiausiai veiklų idėjų yra susijusių būtent su jais. Ir jei keliaujame į dinozaurų parką ar kambarį, tai po to dar kokią savaitę veiklos būna susijusios būtent su dinozaurais.
- O kokios veiklos labiausiai patinka sūnui?
Daugiausiai ovacijų susilaukia , tokios kur reikia kažko ieškoti, pvz..: paslėpto lobio. Kur daugiau veiksmo arba įvairiausi eksperimentai. Mėgsta kartoti, tą patį kelis kartus, net keista, kaip jam neatsibosta.
Šnypščiančių tablečių ir sodos su actu bandymus, pradėjome daryti, galbūt kai Teo buvo vos du metukai, ir vis dar kartojame iki šiol. Jam jie visiški favoritai.
Kadangi po koronos invazijos Teo nebeleisiu į lietuvišką darželį, tai vis daugiau veiklų pateikiu su raidėmis ir skaičiais. Jas tarsi, kaip saldainius įvyniodama į dinozaurų ar kosmoso tematikas, kad tai būtų daugiau linksmas žaidimas, nei priverstinis kalimas. Tikiu, kad mokytis galima linksmai ir įdomiai. Juk viskas priklauso nuo požiūrio.
- Pastebėjau, jog dažnai keliaujate, gyvenate tarp Lietuvos ir Norvegijos, kaip sekasi prisitaikyti, svečioje šalyje, ar Teodoras lanko darželį?
Keliauti pradėjome, kai Teo nebuvo net metukų, ir tai aktyviai darome, jau tris metus. Tai tarsi ir gyvenimo būdas. Pasikartosiu, kad viskas priklauso nuo požiūrio, jei sau sakysi, kad tai yra nesąmonė ir beprotiškai sunku, taip ir bus. O jei matysi daugiau teigiamų dalykų, nei neigiamų, gyvensi plačiai atmerktomis akimis ir plačia širdimi – viskas klosis puikiai. Man patinka, kad Teo gali augdamas matyti skirtingas kultūras, kvapą gniaužiančius vaizdus, kad jis turi galimybę keliauti nuo mažų dienų. Jis tarsi mažas kosmopolitas bet ir savo šalies patriotas kartu. O žaidimo kalba yra viena – todėl jam puikiai sekasi sutarti ir su norvegų vaikais. Draugų jis turi visur, yra labai komunikabilus berniukas. Todėl prisitaikymo iššūkių nelabai patyrėme. Galbūt tik pirmus kartus buvo šiek tiek keista, reikėjo priprasti prie tokių smulkmenų, kaip tam tikrų produktų nebuvimas parduotuvėse. Bet po 3,5 karto jautiesi kaip savas, o lietuvių ten tikrai daug. Nestebina nei mašinos lietuviškais numeriais, nei aplink žmonės kalbantys tiek lietuvių, tiek kitomis kalbomis.
- Kaip sūnus atlaiko skrydžius?
Jis tikriausiai galėtų užaugęs būti pilotu, nes nuo pat pirmojo jo skrydžio, lėktuve jis jaučiasi visiškai puikiai. Jam viskas įdomu – svarbiausiai, kad tik galėtų sėdėti prie lango. O daugiau, jis tarsi žuvis vandenyje. Žavisi ne tik boingais, bet ir kitais lėktuvais, todėl ir skrydžiai jam labai patinka.
- Karantino laikotarpiu ilgesnį laiką praleidote Lietuvoje, kokiomis veiklomis užsiimate būdami namuose?
Visą karantino laikotarpį praleidome Lietuvoje, nes kaip tik grįžome į Lietuvą kovo pabaigoje prieš pat prasidedant visai painiavai. Ir tik birželio pabaigoje galėjome vėl susitikti su tėčiu. Tai teko visą tą košmariškos nežinomybės laikotarpį būti čia, Lietuvoje. Tik nepasakyčiau, kad buvo sunkus tas buvimas. Nes laiką leidome sodyboje, kur visuomet pilna veiksmo, ir galėjome būti lauke visiškai neribojant savęs. (Vienkiemio privalumai)
Kasdiena sakyčiau mūsų visai nepakito. Tik buvo ramesnio tempo. Rytai kartais prasidėdavo su nuotoliniu daželiu. Kartais su mano paruoštomis veiklomis. Kadangi karantino laikotarpiu buvo Velykos, tai ir veiklos buvo susijusios su jomis. Ieškojome lobio, marginome pačiais įvairiausiais būdais kiaušinius, gaminome atvirutes. Ir ištikrųjų, kai buvo galima lankytis traukos objektuose, kas savaitę vis kur nors nuvažiuodavome. Tikrai aplankėme nemažai Lietuvos vietų vietelių.
- Beje savo tinklaraštyje ,, ciao_teo_blog‘‘ daliniesi ne tik veiklomis su vaikais, bet ir savo asmeniniais išgyvenimais, skausmais ir džiaugsmais, ar visada sulauki tik plaikymo?
Iš tiesų, daugiau savo kasdienybe, išgyvenimais ir džiaugsmais pradėjau dalintis ne taip jau ir senai. Nors tinklaraštis gyvuoja, jau trečius metus, bet daugiau įsileisti į kasdieną pradėjau galbūt tik prieš metus. Niekada nesusireikšminau, ir negalvojau, kad mano kažkokie veiksmai ar mintys yra kam nors įdomios, iki kol nepradėjau gauti daugybės laiškų, su klausimais, prašymais padėti, patarti. Ir taip palaipsniui, kad nesugaišti visos dienos laiškų atrašinėjimui pradėjau vis daugiau viešai pasidalinti savo asmeniniais išgyvenimais. Esu be galo dėkinga visoms ir visiems savo tinklaraščio sekėjams, kurie yra visiškai nuostabūs, palaikantys, tolerantiški ir galbūt kažkuom panašūs į mane, todėl tikrai sulaukiau daugiau palaikymo nei kažkokio negatyvo. Nors jo irgi kartais būna. Bet, galiu pasakyti, kad ir kaip banaliai tai skambėtų – gėris gėriu ir gėris pakeis pasaulį!
- Kaip manai ar šiais laikais kalbėti apie meilę sau ir svorį vis dar tabu? Taip pat ne kartą esi prabilusi apie nutrūkusį nėštumą, kaip manai ar apie tai svarbu kalbėti?
Manau, kad visos temos yra svarbios. Ir žmonės turintys tam balsą, turėtų juo naudotis. Nes, kaip Roma nepasistatė per vieną dieną, taip žmonių tam tikriems įsitikinimams, sugalvotoms kažkieno normoms reikia laiko, kad jos pasikeistų. O permainas pasiekti galime tik kažką darydami, o ne tyliai tikėdamiesi, kad kažkas, ką nors padarys už mus.
Nors kartais ir sunku dalintis savo patirtais išgyvenimais, bet manau, kad moterims patiriančioms panašius dalykus, tas vienybės ir bendrumo jausmas, kad ,,ne man vienai“...galbūt gali būti pirmas žingsnis link šviesos tunelyje.
- Kas padėjo tokiu sunkiu momentu nepalūžti? Nenustoti svajoti ir kurti?
Vienintelis žmogus, kuris visuomet, visuomet buvo šalia – tai jis, mano Teo. Mūsų gyvenimo kelionėje buvo taip , kad tik jis vienas ir buvo. Aš esu nepaprastai dėkinga tam mažam žmogeliukui, kuris ne kartą yra apkabinęs mane verkiančią ir pasakęs: ,,Aš su tavim“. Ir ne kartą esu įsitikinusi, kad jis tikra Dievo dovana, nes tą ir reiškia jo vardas. Bet svarbiausia, tai , kad, kad ir kaip viskas juoda gali atrodyti, tu tiesiog imi atsitiesi nepaisydama nieko. Ta stiprybė ir noras slypi tik mumyse, niekas, išskyrus mus pačias negali užegti tos vidinės ugnies ir noro gyvenimui. O gyvenimas juk visoks. Niekada nebus taip, kad viskas baigsis, ties ilgai ir laimingai. Todėl pirmiausia reiktų išmokti kasdien dėkoti likimui už visas gyvenimo pamokas, negandas, kad ir kaip kartais sunku tai būtų. Ir stiprybės ieškoti savo viduje. Žinoma būtina nebijoti kreiptis jei reikia pagalbos pas specialistus. Psichologo pagalba, kartais gali padėti pakilti iš to mirties taško.
Mes moterys esame stipriausios būtybės pasaulyje, kai sakome, kad nebegalime iš tikrųjų, galime dar antra tiek.
- Ką patartum panašaus likimo moterims? Kaip nebijoti ir vėl pasiryžti pastoti?
Svarbiausia galbūt nelikti vienoms ir jei reikia kreiptis pagalbos. Nebijoti apie tai kalbėti. Išsikalbėjimas, savo jausmų išsakymas tikrai palengvina širdies skausmą. Ir aišku duoti sau tiek laiko, kiek jo reiks. Gedėjimo ir gyjimo procesas tikrai ilgas ir aplankantys jausmai, kartais gąsdina, nes atrodo, kad krenti į liūdesio bedugnę, kurioje visos tavo sudužusios svajonės, tu pyksti, sielvartauji ir nežinai kur dėtis iš to begalinio skausmo apėmusio visą tavo kūną. Todėl pasikartosiu, kad reiktų nebijoti kalbėtis ir jei nėra artimųjų, kurie išklausytų, nebijoti ir kreiptis į psichologą. Specialistų pagalba, kartais tiesiog būtina.
- Palinkėjimas skaitytojams
Nepamiršti tikėti stebuklais. Nes jie, tai žinojimas, kad visada yra vilties ir galimybių, nors kartais viskas ir gali atrodyti beveltiškai. Stebuklai vyksta kasdien, kiekvieną akimirką, prieš mūsų akis, todėl atverkit savo akis ir širdį ir imsit juos matyti.
