Tai, ko niekada nepamiršiu

Tai, ko niekada nepamiršiu

13. May 11:09 Mamatest Mamatest

Kiek save atsimenu, visada norėjau vaikų, visada mylėjau. Maža stumdžiau žaislinį vežimėlį, kuriame gulėjo gal penkios lėlės. Buvau visų jų mama, o vežimėlis - tik vienas, tad... dalinau visoms po lygiai :)

Kai užaugau, visada norėjau dviejų vaikų. Nesvarbu lytis, bet įsivaizdavau, kad du tai optimaliausias skaičius. Dabar ir turiu du. Du mielus, gražius berniukus. Visiškai skirtingus, su savo charakteriu, savo pomėgiais. Jie auga. Ir darosi liūdna, kai suprantu, kad jie juk man nepriklauso, jie turi savo kelią. Ir man reikės juos vieną dieną paleisti.

Todėl, kol galiu, nešioju, bučiuoju, apkabinu, priimu miegoti į savo lovą. Ir man nesvarbu, ką sako visokie specialistai. Neva vaikai turi miegoti savo lovose, turi būti režimas, tvarka ir panašiai. Suprantu, kad turi būti... bet vieną dieną jie nebenorės glaustis prie manęs, netilps į glėbį. Ir jau žinau, kad man trūks tų naktų, kai keldavausi duoti atsigerti, užkloti, nešiausi į savo lovą, nes jiems buvo baisu arba jie sirgo. Man trūks to ramaus apsnūdusio naktinio džiaugsmo, žiūrint į juos miegančius, glostant jų plaukus, kai norisi taip stipriai apkabinti, kad jie ištirptų manyje, o aš juose. Kad vėl pajausčiau, jog mes esame, tiksliau buvome, viena. 

Nežinau, iš kur pas mane šie sentimentai. Gal dėl to, kad mažąjam jau tuoj bus du. O atrodo, dar tik vakar skubėjau į gimdymo namus... o vyresnėliui rudenį bus jau penki! Kur prabėgo tas laikas? Ir jis jau nesugrįš. Liks tik prisiminimai. 

Ir dabar pasiilgstu savo mažų kūdikėlių, kurie tilpo vienoje rankoje, buvo tokie mažyčiai ir jiems reikėjo tik mano glėbio. 

Taigi, užvaldė emocijos, kurias reikėjo kažkaip įprasminti ir išleisti. Prisiminiau, jog egzistuoja tokia paslauga - kūdikio metrikai, kuriuose piešiamas vaikučio siluetas. Tokio natūralaus ūgio, koks jis buvo gimimo dieną. 

Anksčiau nesupratau tos idėjos ir kam to reikia, o dabar pati užsinorėjau tokį paveikslą turėti. Ir ne šiaip užsakyti ir TURĖTI, o nusipiešti pati. Sukurti juos iš naujo. Nesu dailininkė, klaidų daug, bet žinote, darant šį darbelį apėmė toks džiaugsmas, palaima. Lyg meditacija. Mažasis sukiojosi aplink, lipo per piešinį, čiupo dažus, bandė "padėti" mamai ir klausė "ačia?" ( kas čia?), paskui nešiau iškirptą trafaretą vyresnėliui. Sakau, žiūrėk, sūneli, tu buvai va toks mažiukas ir mama tave galėjo laikyti kaip leliuką vieną ranka. Jis sakė "oho! O paskui aš užaugau?". "Taip, paskui, tu užaugai..." pagalvojau aš ir kol neapsiblioviau, nuėjau baigti darbo. 

Nežinau, ar kabinsiu jį ant sienos. Nes nėra labai daug tų laisvų gražių sienų, kur jis tiktų. Bet net jei jis gulės kažkur spintoj/ant spintos ar po spinta, žinau, kad ateis diena, kai atrasiu jį ir žiūrėsiu, matuosiu delnu siluetus,  i mano berniukai jau bus vyrais, ir aš apsiašarosiu ir prisiminsiu mūsų kelionės pradžią.

Taigi, aš lyg ir apie idėją meniniam darbeliui, o iš tiesų atlikau jums mažą išpažintį :)

Visgi, apie pačią idėją: man abu vaikai asocijuojasi su visata. Su Kūrėju, su energija. Todėl vienas mažylis pavaizduotas kaip visatos dalelė su žvaigždėmis, antras siluetas mažiau išžiūrimas gal, bet tai auksinė gija, gyvybės siūlas ar paslaptingas augalas. Jis pusiau uždengia visatos vaiką lyg jį apkabindamas. Vyresnis brolis - saugo jaunėlį. Štai tokia interpretacija :)

O procesas buvo visiškai spontaniškas. Padariau natūralaus ūgio trafaretą spalvinimui, dėjau jį ant vatmano ir piešiau visatą. Antras trafaretas jau buvo kontūrui, kuris užsidėjo ant piešinio. Taip gimė kosminiai broliai :)