Stengiamės įvardinti ir suvaldyti savo jausmus

Jausmus įvardyti lyg ir moku, nes teko skaityti, gal tiksliau pastudijuoti, knygą „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų?“. Bet suvaldyti juos mums sekasi sunkiau, ir suvaldyti dažniausiai savo , nes  dėl jų nesuvaldymo dažniausiai kenčia vaikai.
Sunki mums pasitaikė savaitė, daug emocijų ir jausmų. Kovojome su Airido išsiblaškymu.

Vieną vakarą  (besidedant rūbelius rytojaus dienai) paaiškėjo, kad Airidas paliko striukę mokykloje. Na kaip ir nieko tokio, visiems pasitaiko pamiršt.
NEPYKSTU -  aiškinu ramiai.  Pakalbėjome, kad reikia stengtis nepalikinėt daiktų, galvot kur ir ką pasidedi. Priminiau, kad rytojaus dieną reikės parsinešti jau ne vieną striukę, bet dvi ( dienos metu šilta, todėl ne apsivilkti, o parsinešti).
Deja, grįžusi iš darbo kitą dieną sužinau, kad striukės neparsinešė nes nerado (striukytes kabinasi klasėje nes remontuojama rūbinė).
JAU PYKSTU – bet ne dėl dingusios striukės, o dėl visiško vaiko abejingumo:
pirma  - parėjęs nepaskambino ir nepapasakojo kaip ten reikalai su ta striuke
antra – bandant man prisiskambint – nepavyko, nes išsikrovęs vaiko telefonas
trečia –telefoną įsijungė tik norėdamas paklausti ar gali sėsti prie kompiuterio (čia daug svarbesnis reikalas nei palikta striukė).
ketvirta - išsiaiškinom, kad prisimena jog paliko striukę ne klasėje, o kitame kabinete, bet tylėjo namie,  nepaprašė ir mokytojos pagalbos, kad palydėtų į tą kabinetą pasiimti. O jei nebūčiau primygtinai aiškinusis nebūtų ir paaiškėję kur ta striukė.
JAU NE TIK PYKSTU, JAU APIMA NEVILTIS IR NORISI VERKTI.
Dar paklausiu ką dabar rengsies, jei neatsiras, tai sulaukiu visiškai ramaus atsakymo, kad gali eiti su liemene, ar kita striuke. Žodžiu: tu čia mama be reikalo panikuoji.
Na reikalus šiaip ne taip išsprendėm pasitelkę mokytoją, budinčią ir valytojas. Striukė pagaliau namuose.
Išvados.
Kalbėjome su vaiku daug, ne tiek apie daiktų saugojimą. Bet apie elgesį jei nutinka kažkas panašaus. Šį kartą daugiau pasakojau kaip jaučiuosi aš. Pasakojau kaip norėčiau rėkti, šaukti, gal net papurtyti. ( o gal nereikėtų to sakyti vaikui?).
Bet tikrai taip jaučiuosi,ypač kai mano vaikas nutaiso tokią nekalto „avinėlio“  išraišką.
Vaiko paaiškinimas: jis nedrįso paprašyti  mokytojos pagalbos. Nedrąsus tas mūsų vaikas, bet aš vis tiek to nepateisinu, gal per daug reikalauju iš sūnaus, bet labai norėčiau, kad jis parodytų daugiau savo iniciatyvos atsidūręs panašioje situacijoje. Norisi, kad vaikas pajustų atsakomybę, pats laikas.
Po poros dienų istorija kartojasi.
Palikta liemenė šachmatų būrelyje. Pasigedome vėl tik kitą dieną .Vaiką iš būrelio parvežė tėtis, kuris deja irgi nepastebėjo. Šįkart mano vaikas iškalbingesnis, tuoj sukuria istoriją, kad jis tikrai pasiėmė liemenę, jis prisimenąs kaip grįžo į rūbinę jos pasiimti. Deja, deja...
PYKSTU ir labai, todėl, kad iš klaidų visiškai nesimoko. GRASINU, kad sugalvosiu kokią nors bausmę jei situacija kartosis. Grasinimą grindžiu tuo: jei nepavyksta susitart gražiuoju, bijodamas bausmės gal stengsis susikaupti. Gal ir kvaila, bet turi būti kažkokios pasekmės.
Bausmės pas mus būna arba nesėdimas prie kompiuterio, arba nėjimas į lauką. Šįkart jau pokalbis neberamus, o pakeltu tonu. Sunkiai valdausi. Pasakau, jog trečias kartas taip paprastai nepraeis... (viliuosi, kad jo nebus).
Praėjus vos dienai Airidas paliko namuose telefoną, o iš mokyklos tiesiai turėjo eiti į būrelį. Aišku, nieko baisaus, paliko tai paliko, nieko čia baisaus, apart to, kad nerimavau visą laiką nesusisiekusi su vaikučiu.
NEPYKAU, bet ir vėl aiškinau, kaip smarkiai nerimavau.
Esmė tame, kad vaikas jautėsi kaltas, ir jau laukė  vadinamosios „bausmės“.
Parėjęs atsargiai paklausė: „ar galiu į lauką?“. Mačiau, kad nustebo gavęs teigiamą atsakymą.
Vakare paklausęs ar gali prisėsti prie kompiuterio, vėl sulaukė teigiamo atsakymo, ir vėl nuostaba vaiko akyse. Man tai jau kėlė juoką. Laukiau kas bus toliau. O sūnus priėjęs apkabino ir pasakė: „kad nors ir baru jį, bet esu geriausia pasaulyje mama“.  Išsakė savo jausmus – liūdesį, kad jam vis kas nors nutinka, jis nenori, kad taip būtų, stengiasi, bet gaunasi vis priešingai.
Daugiau kalbu apie Airidą, nes didžiuosius jausmų protrūkius išprovokuoja būtent jis. Vyresnėlis mūsų „ramiakas“  ... Ir bent šią savaitę neteko „gesinti“ jo užsiplieskusių emocijų.
Kasdienybėje galiu pasidžiaugti, kad esame kažkaip pasiekę to, jog vaikai išgirsta kas jiems sakoma. Pakartoju du kartus su įspėjimu: tuoj pradėsiu rėkti. „Rėkimo“ privengia ir įvykdo kas jiems sakoma, triukšmo namie užtenka ir be mamos rėkimo.Yra tekę ir riktelt ir garsiai, matyt palikau įspūdį  :-) Bet prie to ėjom metų metus...
Stengiuosi garsiai sakyti pykstu, liūdžiu, džiaugiuosi. Vaikai to beveik nedaro jie elgesiu išreiškia kaip jaučiasi, tada irgi bandau įvardinti jų jausmus. Jeigu anksčiau klausdavau kodėl? Dabar (čia jau minėtos knygos, kai kurių lankytų paskaitų,  įtaka) sakau: matau kad pyksti, liūdi ir t.t. Supratau, kad vaikai juk irgi turi teisę tam ( kaip ir mes). Aišku dažnai supykstu ir apibaru, o tik paskui pagalvoju, ir gailiuosi, kad nesusivaldžiau.
Bet aš taip kaip ir mano mažėlis – STENGIUOSI...