Skaityti knygą "Stebuklingi metai" (autorė Selma H. Fraiberg) pasirinkau dėl iliustratyviai įtaigaus knygos viršelio ir jame keliamos problemos "Kaip suprasti ir įveikti ankstyvosios vaikystės sunkumus?" Akyliau panagrinėjusi knygos turinį, nudžiugau dėl knygos struktūros pagalvodama, jog neprivalėsiu knygos perskaityti vienu ypu, puslapius apie vaikystę po trejų iki šešerių palikdama ateičiai. Visgi perskaičiau skaitinį nuo pradžios iki pabaigos įsidėdama į galvą, ko gero, esminę knygos mintį - mums (tėvams) nereikia būti pa-vyz-din-giems! Tereikia suprasti savo vaikus.
Perskaičiusi šį leidinį suprantu, kad galiu būti nepatyrusi mama (o tokia juk ir esu, nes auginu pirmagimę), galiu klysti (juk žmogiška), galiu kartais taikyti netinkamus auklėjimo metodus, bet jeigu mano ir mano vaiko ryšys bus stiprus ir teiks mano vaikui paskatų augti ir tobulėti, aš užauginsiu sveiką vaiką.
Paprastai knygos (vaikų auginimo tema) perskaitymą vadinu vykusiu, jei toji knyga man suteikia naujų žinių arba paaiškina aktualias, ką tik išgyventas savo vaiko augimo situacijas, kurioms paaiškinimų pati atrasti negebu. Su tokia situacija visai neseniai susidūrėme, kai mėgusi maudynes vonioje dukra staiga ėmė jų bijoti ir vengti. Knyga aprašo identišką situaciją mūsų atvejui. Sykį maudynių pabaigoje, dar neiškėlusi dukros iš vonios, ėmiau išleisti vandenį. Dukra susidomėjusi stebėjo subėgantį vandenį. Nuo tada (tik tai suprantu dabar) pradėjo reikštis nenoras maudytis. Knygoje teigiama, kad vaikai nesupranta dydžių santykio. Regėjimas kaip į vonios skylę subėga vanduo gali vaikui sukelti asociacijas, jog pats vaikas taip pat bus įtrauktas į vonios nutekamąją angą. Būdama suaugusi aš niekaip nepagalvočiau apie tokią baimės priežastį. Juk neįmanoma vaiko kūnui tilpti į tą angą, bet vaikas to nesuvokia...
Šioji knyga man leido prisiminti ir mano pačios, kaip vaiko, išgyvenimus. Pavyzdžiui, iš kur aš atsiradau? Bet, turbūt, įdomiausias knygoje išnagrinėtas aspektas - vaiko sąžinės formavimasis. Pasirodo, dvimetis sąžinės dar neturi. Sulaukęs trejų, taip pat. Tačiau tėvų kontrolės modeliai tampa vaikų savikontrolės, modeliuojančios sąžinę, modeliais. Taigi, jau antraisiais vaiko metais tėvų vaidmuo vaiko sąžinės formavimesi yra labai svarbus. Vaiko socialinė raida, elgesio standartai, impulsų ir norų suvaldymas be mūsų, tėvų, mokymo neatsiras.
Gero šios mano aptariamos knygos skaitymo palinkėčiau tiems, kurie nori augančio vaiko elgesiui (ypač nepatogiam) suteikti prasmę. Tik supratę vaiko poelgių prasmę ir mąstymą, patikėsime, kad aiškinimu, o ne bausmėmis turi būti grįstas mūsų bendravimas su savo vaikais. Į tai ir atkreipia dėmesį knyga. Knygoje gausu pavyzdžių, tad skaityti tikrai verta.
