Sportuojančių moterų mityba: įžvalgos, galinčios būti aktualios ir nesportuojančioms moterims

Mane ištinka valgymo priepuoliai. Organizmas reikalauja maisto atakų. Aš valgau dažniau ir daugiau nei mano dviejų metrų ūgio vyras. Tokius teiginius dažnai susidėlioju savo mintyse. O jeigu kam nors dėl to pasiskundžiu, tai išgirstu klausiant, ko aš noriu. Na, juk turėtų būti suprantama, kad sportuojančiam kūnui reikia daugiau energijos tiek tam, kad atsigautų, tiek tam, kad susigrąžintų prarastą energiją.

Šių savo teiginių kontekste sportuojančių moterų mitybos ypatumus bandžiau išsinagrinėti Anitos Bean knygoje. Dalis informacijos man pasirodė įdomi, nors jos teisingumui patvirtinti, ko gero, reikėtų pasiremti daugiau nei vienu šaltiniu.

Taigi, dalinuosi įžvalgomis:
- Už riebalus ir alkoholį, sutiksite, sveikesni kalorijų šaltiniai yra angliavandeniai ir baltymai. Nors aš, nežinau, ar kada iki šiol buvau pagalvojusi, kad alkoholį galima paversti energija.
- Riebalai skirstomi į bloguosius ir geruosius. Blogiečiams priskiriama: riebi mėsa, mėsainiai, dešrelės, sviestas, palmių aliejus, sausainiai, tortai, sūriai, kai kurios margarinų rūšys, užtepų rūšys, gruzdintas maistas išsinešti.
- Yra ne daug mokslinių įrodymų, patvirtinančių, jog papildus vartoti naudinga. Papildų vartojimas negali garantuoti sportinių rezultatų gerėjimo. Subalansuota mityba turėtų suteikti sportininkams visų būtinų vitaminų ir mineralų.
- Suvartojus per daug angliavandenių atsiranda rizika priaugti svorio, bet per mažas angliavandenių kiekis gali nulemti prastesnius sportuojančio žmogaus rezultatus. Kam įdomu, rekomenduoju pasieškoti informacijos apie angliavandenių glikemijos indeksą, matuojantį, kaip greitai maistas kraujotakoje paverčiamas gliukoze. Nuo žemo glikemijos indekso maisto produktų (pvz., vaisių, uogų, pieno gaminių, lęšių, avinžirnių, avižų kruopų, pupelių) cukraus kiekis kraujyje susidaro lėčiau ir jo yra mažiau.
- Manoma, kad sportininkės dėl savo asmenybės bruožų (žema savivertė, perfekcionizmas, valios jėga ir polinkis į manijas, didelis pripažinimo poreikis, dideli siekiai, konkurencingumas) patiria didesnę sutrikusių valgymo įpročių riziką negu nesportuojančios moterys. Taigi, sporto nepamilusios moterys, galite nemeilę sportui pateisinti aukšta savo saviverte (šypsausi). Bėgikių kūno svoris ir rezultatai labai susiję, todėl bėgikėms būdinga persiimti sutrikusiais valgymo įpročiais.
- Bėgant reikia nešti savo kūno svorį, todėl esant per dideliam riebalų kiekiui mažėja greitis, vikrumas, tai kenkia pusiausvyrai ir ištvermei, didėja nuovargis. Kita vertus, lieknumas negarantuoja sportinės sėkmės. Daugiau besitreniruojantys sportininkai būtent dėl sunkių treniruočių gali būti liesi. Viename bėgikų tyrime atskleista, kad bėgikai, kurie nubėgo didžiausią atstumą, kūno riebalų turi mažiausiai, nors maisto jie vartojo daugiau už tuos, kurie nubėgo mažiau.
- Kiekvienam žmogui optimalus procentinis kūno riebalų kiekis, netrukdantis pasiekti geriausių sportinių rezultatų, yra individualus. Rimtai sportuojančių moterų atveju tai yra apie 12-18 proc.
- Sportuojančių moterų gimdymai būna lengvesni ir greitesni, sumažėja cezario pjūvio rizika, po gimdymo greičiau atsigaunama ir susigrąžinama ankstesnį svorį.

Ar knygos perskaitymas man buvo naudingas? Taip. Radau gaires, nurodančias, į kokias papildų savybes atkreipti dėmesį, nusprendus vartoti vitaminus ir papildus.

Vienose varžybose pasisekė laimėti vitaminų ir papildų. Pati nesugalvočiau nusipirkti, nes tikiu, jog mano mityba užtektinai subalansuota. Pagal knygos rekomendaciją tinkami papildai yra tie, kurių sudėtyje yra apie 23 svarbiausius vitaminus ir mineralus. Manieji, susidedantys iš 22 elementų, šį kriterijų tenkina.

Šių metų savo bėgimo rezultatus gretindama su praėjusiųjų metų galiu sutikti su knygoje iš dalies patvirtinamu teiginiu, jog svoris gali turėti įtakos bėgimo rezultatams. Sverdama apie 6-8 kg mažiau, aš bėgau 2-3 min. greičiau.

Na, ir aš tikrai neturiu valgymo sutrikimų, apie kuriuos rašoma knygoje.

***

Tačiau tuo metu, kai pasirašiau šias įžvalgas iš knygos, dar nežinojau apie mane netrukus ištiksinčią geležies ir vitaminų B anemiją. Beje, geležies anemijai patvirtinti įprasto hemoglobino tyrimo man nepakako, nes jis rodė, kad mano rodiklis dar vis tenkina žemutinę ribą. Feritino tyrimas atskleidė visišką geležies atsargų išsekimą, kurį rodė staiga pablogėjusi mano savijauta: žvaigdždučių rodymasis akyse, nuovargis ir ilgas dienos miegas savaitgaliais, karščio bangos. Tada atrodė, kad kažkas visgi nesiderina tarp mano sporto (bėgiojimo) ir mano mitybos, kas ir išderino mano sveikatą. Vis tik po konsultacijos su gydytoja, priėjom išvados, jog geležies stoka yra išprovokuota ilgalaikio (2 m.) žindymo ir daug gausesnių menstruacijų. Man pačiai keista, jog geležies stokos problema manęs nekankino laukiantis, bet visai netikėtai užklupo po keletos mėnesių nustojus žindyti. Na, ir pasirodo nei mano mityba, nei pomėgis bėgti, čia niekuo dėti.

Viename populiariame žurnale neseniai perskaičiau, jog vienas Lietuvos ultra trail bėgikas 15 metų buvo vegetaras, tačiau nusprendė pavalgyti mėsos, nes nesisekė pasiekti reikiamo hemoglobino lygio. Ir žinot ką? Po tokio eksperimento, hemoglobinas dar labiau nukrito. Nenuginčysi, žemo hemoglobino priežastimi gali būti ir sportas. Bet savo atveju džiaugiuosi galėdama žinoti kitą geležies trūkumo priežastį. Tik gaila, kad dabar geležies atsargas atstatyti ir kaupti tenka medikamentais.