Šnekučiai

Kai vaikai buvo maži, rašiau dienoraštį, kuriame fiksavau jų linksmus pokalbius, naujai išmoktus žodžius. Rinkau pirmuosius piešinius, kuriuose nupiešti keisti galvakojai žmogeliukai. Nuotaikai praskaidrinti - keli dialogai.

Senelis:
- Domante, aš tau nupirksiu mėtinių saldainių.
Domantė:
- Ar juos bus galima mėtyti?
______
Vaikai žiūri filmą apie gyvūnus. Domantė aiškina:
-Justinai, tas mažiukas - tai barsukas, o didelis, jo tėtis - barsas.
_____
Šokoladą padedu aukštai ant lentynos. Domantė nenusimena:
- Nieko, kai užaugsiu, pati pasieksiu.
_____
Kaime vaikai stebi vištas. Domantė:
- Tas gaidelis negeras, skriaudžia vištukę. Reikia iš jo sriubukę virti arba į kitą kaimą išvežti.
_____
Telefonu močiutė klausia:
- Domante, ką veiki?
Domantė:
- Su tavim kalbu!
____
Močiutei skauda šoną. Justinas suranda česnako skiltelę, aplupa ir neša močiutei:
- Valgyk snaką, pereis skaudėt.
____
Rudenį išeinam į lauką - pilna prikritusių lapų. Domantė stebisi:
- Kiek daug lapų medžiai prišiukšlino!
___
Po lietaus Domantukė žiūri į balą:
- O kaip tas medis čia atsidūrė?
___
Domantė pirmą kartą pro langą mato sniegą:
- Žiūrėkit, kiek putų lauke!

Jei ne mano užrašai, šituos perliukus tikrai būčiau pamiršusi.