Labas rytas. Koks pas jus oras? Kaip nuotaikos? Ką smagaus, turiningo ir skanaus šiandien sugalvojusios?
Mes kelioms dienoms lekiam į Lietuvos apendiksą... Vyro sesers sūnus vakar laikė paskutinį egzaminą (beje, mano manymu, vieną iš sunkiausių – istorijos, bet rezultatų teks truputį palaukti), tai sakė: po jo vežu nors ir į pasaulio kraštą... Oi, o kam taip toli – užteks ir savo kiemo! Juk kiekvieną sykį nauji potyriai ir nuotaikos... Tikiuosi, bus labai smagu...
Šiandien noriu prisiminti vaikystę... Turbūt ne viena iš mūsų ne tik turėjom, bet ir buvom prigalvojusios savo draugams ir pažįstamiems įvairiausių pravardžių... O gal kuri prilipo visam gyvenimui? Kokia jūsų nuomonė apie pravardes? Gal tai tiesiog smagus vaikystės prisiminimas, vaikiška mada, kurios, kad ir kaip norėtume, vis tiek neišvengsime?
O gal karti ir labai nemaloni patirtis, daug ašarų ir nenoras bendrauti su tuo, kas praeityje prasivardžiavo? Juk ir mes, suaugusieji, dažnai net to nejausdami prasivardžiuojame – šaukiame savo vyrą ar vaikutį vienu ar kitu, mums atrodo, mažybiniu vardu... O paskui žiūrėk – taip kviečia ir visi artimiausi žmonės...
Aš prisimenu, kad net labai pykdavau, jei mane kas pavadindavo labai negražiai, šmaikščiai ar net apskritai įžeidžiančiai. Juk – pripažinkime – pravardės dažniausiai atspindi ir ne pačius gražiausius (dažnai net ir išgalvotus) mūsų būdo ar išvaizdos bruožus, vardo, pavardės trumpinius...
Bet juk taip smagu tai prisiminti... Pavyzdžiui, mano klasėje buvo Česnas, Skruzdelka, Sietlas, Potapas, Pitačka... Visų dabar net ir neišvardysiu... Kiekviena pravardė turi savo istoriją. Mane pačią ilgą laiką vadino Saboniu, nes labai mėgau žaisti (ir mėgstu, bet – gaila – jau tik žiūrėti) krepšinį, be to, esu aukšta, plačių pečių ir – nesikuklinsiu – puikiai žaidžiau krepšinį ir tuo metu tiesiog tuo gyvenau...
Taip, taip, tai puikūs prisiminimai... Bet pagalvokim dabar, kiek tai sukelia neigiamų emocijų ne tik mums, bet ir mūsų mylimoms atžaloms, ypač kai pravardžiuoja mūsų vaiką (dažniausiai tai labai jautru paaugliui) ir jis grįžta namo, sakydamas, kad nebenori dėl to eiti į mokyklą...Ką tokiu atveju darote? Juk būna gyvenime ir tokių nemalonių dalykų. Nenagrinėkime to giliai, tiesiog labai įdomu, kaip jūs tokį laikotarpį paaiškinote savo vaikui ir tai išgyvenote?..
Gražios jums dienos ir pokalbių!
stresas kyla tada,kai neteisingai ivertiname sitacija
pilvukas laaabai ramus, abejoju ar laukiuosi 😃 jei nedidėtų turbūt galvočiau kad kažkokia klaida 😀
ivertinti nereikia,reikia sustabdyt kvepavima jei stersas uztinka,labai veiksmingas budas,mintis nukreipt i kitur..na daug pasakoti cia.Cia is vienos paskaitos tai ismokau.
kada dienorastis bus😃
labas rytas. kaip pilvukas?
nu tai gerai, kad sugebi blaiviai ivertinti situacija. as tai iskarto pradedu panikuoti 😀
👍
gerai,kad esu ivaldzius mena islaikyti salta prota stresinemis situacijomis
Labas rytas.. mane vyras vadina ožkyte nuo pat draugystės pradžios, ir man tai visai patinka 😀 mokykloj nepamenu kad kaip vadintu, vadindavo Kriste ir tiek..
kad nor puse avanco grazintu. arba ieskok draugijos
tai ir yra garantas,kad busi,jei ne negarzina,parasiau emeila laukiu atsakymo
nefinansuok. sakyk nori su manim laika nidoj praleisti davai metames, viska uzsakiau ir panasiai. 😉
manau eik viena.
o ta avanca ja atsimt negali is nidos
bet sukne vistiek siusiuos,noriu tokios..bus progu
ir finansuot viska ane 😃
nu ka padarysi. O i Nida tai pasiimk gal ka is giminiu atvaziuojanciu, su kuo daugiausiai noretum laiko praleisti.
tai sudas..
negali nes nera specialistu tokiu,isvis tiks 3 kranai tokie europoje,dviese dirba ant vieno..na pagalbiniu yra 15 zmoniu,bet jie nepriciom
Ziurerk kazka i draugija. o kas nors kitas darbuotojas negali pakeist