Skaudi Rasos patirtis – įvaikinimas

Žodis „mamytė“ nebūtinai susietas su nėštumu ir gimdymu. Mamytė ta, kuri vaikui padovanoja didžiausią savo turtą – meilę, rūpestį ir globą... Norėčiau pakalbėti apie itin skaudžią temą – įvaikinimas.

Namuose viena – beveik savaitę

Tikiu, kad gal atsiras kažkas, kam mano patirtis bus naudinga. Ir paprašysiu nedaryti vienos klaidos. Nepatikėsite, kokia aštri kartais gali būti atmintis, ypač, kai joje sukasi tamsūs dalykai. Juk ne veltui sakoma, geri dalykai greitai pamirštami, tuo tarpu blogis ilgai dar persekioja likimo keliu...

Savo vaikystę prisimenu nuo beveik 2 metukų, nuo tada, kada mane paliko tėvai. Viską kuo puikiausiai prisimenu: mamą, jos veidą. Prisimenu ir sunkias dienas, tada man dar nelabai suvokiamas: tėvai neturėjo, ką duoti man valgyti (gerdavo), todėl viliodavo ir gaudydavo balandžius, juos virdavo.

Prisimenu vien tik mamos veidą, vyrų buvo daug, tad nieko nežinau apie savo tėvą. Vieną rytą atsibudau lovelėje ir niekas nepriėjo prie manęs, kambariuose buvo mirtina tyla.. Prisimenu tik tiek, kad šiaip ne taip išsiropščiau iš lovelės ir pradėjau belsti duris į laiptinę ir garsiai verkti.

Galiausiai pro jas įsiveržė uniformuoti žmonės ir nusivežė mane į vaikų namus. Kaip neseniai paaiškėjo, aš namuose viena išbuvau beveik savaitę, ir jei ne kaimynai, paskambinę policijai, nežinau, kaip viskas būtų baigęsi...

Skaudžiausia – laikina globa

Vaikų namuose prasidėjo antras gyvenimo etapas. Čia kasdienybės nelabai pamenu, atmintyje išliko tik nuolatinės ašaros, nes auklės buvo labai griežtos, nuo menkiausio šurmulio mušdavo vaikus į nugarą. Kiekvieną malonesnį žmogų vadindavau mama.

Kažkurį laiką mane kartas nuo karto pasiimdavo viena moteris (kaip dabar paaiškėjo – motinos sesuo), bet geriau jau būtų neėmusi – nieko gero ten nematydavau, tik gėrimus ir muštynes, o skaudžiausia būdavo, kai pabuvus kelias dienas, jie mane grąžindavo.

Nors laikina globa atrodo labai gražus gestas, bet iš tiesų mažiems vaikams (kaip man tada) tai būdavo nuolatinis traumavimas, nes iš po kiekvieno grąžinimo verkdavau vos ne iki nualpimo ir nesuprasdavau, kodėl... Vėliau mane pradėjo globoti kita, visai nepažįstama moteris (dabartinė krikšto mama), nors tie nuolatiniai pasiėmimai savaitgaliais ir grąžinimai taip pat buvo skaudūs, tačiau jos rūpestis ir meilė man viską atstojo.

Suradau mamą ir tėtį!

Vėliau suėjus 3 metukams mane vežė į Vilniaus Santariškių ligoninę operuoti širdies ydą, krikšto mama mane nuolat lydėjo. Ligoninėje išgulėjau labai ilgai, nes supūliavo randas ir skyrė ilgą gydymą. Ir tuo metu, kol gulėjau – įvyko kažkas nuostabaus...Suradau mamą ir tėtį.

Prisimenu tik tiek: laksčiau kažkur viena koridoriais ir mane į palatą pakvietė sesutė, sakydama: „tavęs laukia svečiai“. Įėjusi į palatą pamačiau sėdinčius juos. Tada moteris manęs paklausė: „Rasyte, ar žinai, kas čia tave aplankė?“. Net nedvejodama pasakiau „mama“... Ir tada jau pasveikus iš ligoninės vykau į naujus namus, ten kur praleidau visą savo vaikystę, globojama karštai mylinčių tėvų.

Kurį laiką manęs nedomino praeitis, nors ji visada gyveno manyje. Augant metams augo ir mano supratimas apie tą praeitį. Būdavo, klausdavau tėvų, kodėl aš visa tai prisimenu, bet jie visada išsisukdavo, ir ko jie man nesakydavo: susapnavai, tave buvo pagrobę arba galiausiai piktai sakydavo – neprisigalvok nesąmonių, mes tavo tikrieji tėvai...

Tačiau aš tvirtai žinojau, kad taip nėra, man tereikėjo tik patvirtinimo ir viskas būtų susitvarkę. Jie nieko man nesakė iki pat pilnametystės. Buvau susitaikiusi su tuo ir daug metų nebekalbėjau ta tema.

Baigusi mokslus išvykau į Angliją dirbti. Ten turėdavau daug laiko mąstymui ir nusprendžiau grįžus atostogų žūt būt juos prispirti tai pasakyt... Grįžus pradėjau tą temą nemaloniu spaudimu: sakiau, kad buvau vaikų namuose ir man ten viską pasakė. Iš pradžių mama dar bandė kažkaip išsisukti, bet pagaliau tėtis susiprato ir užbaigė visą šį nesusipratimą pasakydamas tiesą.

Tada lyg akmuo nuo širdies nukrito. Nors buvo daug ašarų iš tėvų pusės, jie to labai bijojo, prisiekinėjo mane mylintis kaip tikrą savo vaiką, todėl nenorėjo man nieko sakyti ir auginti kaip

tikrą savo dukrą (aš buvau vienintelis jų vaikas, nes tikrų susilaukti negalėjo).

Tačiau man nereikėjo tų visų įrodymų – man net minties nekilo pykti ar kažką blogo sakyti tėvams... Aš juos be galo myliu ir esu labai dėkinga dėl suteikimo man šeimos... Skaudu tik dėl tų metų, kada praeitis nuolat sukdavosi mano mintyse ir neduodavo ramybės.

Šią visą istoriją papasakojau, norėdama pasakyti, jog skaudžiausi nutikimai, kad ir kaip anksti nutikę, palieka randą tiek atminty, tiek širdy. Ir būna dar skaudžiau, kai žinodama tiesą negali jos įrodyti...

Nedarykite tokių klaidų, tikrai vaikai, žinodami tiesą, šeimą mylės dar labiau...Dabar aš nė kiek nesigailiu savo praeities, todėl drąsiai apie ją pasakoju. Manau, kiekvienam gyvenimas yra didelė pamoka. Manoji išmokė didelės stiprybės, gyvenime aš labai retai verkiu, esu be galo rami. Dabar auginu savo vaikutį ir jis atstoja praeities sunkumus. Gera, kai galiu jam suteikti tai, kas man nebuvo duota kūdikystėje.

{pic:1}

Myliu tave, Titai...

Mama Rasa