Šimtmečio sūnus. Istorinis romanas apie Benito Mussolinį

Šimtmečio sūnus. Istorinis romanas apie Benito Mussolinį

15. Jun 00:17 Mamos dienoraštis Mamos dienoraštis

Kai išgirstame žodį diktatorius prisimename turbūt net ne vieną vardą, bet dažniausiai turbūt galvojame apie Hitlerį. Tačiau Benito Mussolini ne ką prastesnė figūra. 

Kaip bebūtų keista, žmonės mėgsta skaityti istorijas apie tironus. Nors ir su neigiamu atspalviu, tokie žmonės įeina į istoriją ir jų vardai dar ilgai prisimenami. 

Apie juos skaityti įdomu, nes norisi suprasti motyvus. Kodėl žmonės tampa tironais? Kodėl aplinkybės būna jiems palankios ir kodėl masės eina paskui tokius vedlius?

Šis romanas parašytas labai atsakingai, kruopščiai, nė vienas faktas nėra išgalvotas. Autorius rėmėsi dokumentais, realiais įvykiais, tikromis kalbomis. Tačiau skaitant nesijaučia, kad skaitytum sausą informaciją, istorinį dokumentą. Nors paties kūrinio sandara ( suskirstymas lyg dokumentiniais skyriais, chronologija) labai primena kažkokią tarnybų ataskaitą, mokslinį darbą, istorijos faktų katalogą, pats kūrinys yra gyvas pasakojimas. Autorius įpynė į siužetą paprastą žmogiškojo faktoriaus - jausmų/emocijų liniją.

Skaitosi lengvai ir labai įdomiai. Diktatorius čia vaizduojamas kaip paprastas žmogus, su savo jausmais, mintimis ir motyvais. 

Po Pirmo pasaulinio karo, kada Italija buvo sugniuždyta, pažeminta, žmonės nebežinojo, kuo tikėti, jiems reikėjo vedančios rankos, reikėjo susivienyti. Ir Mussolini tuo gudriai pasinaudojo. Jis melavo, apgaudinėjo, ir po truputį ėjo link savo tikslo. Manau, jis, norėjo ne tik valdžios, jis norėjo matyti savo šalį stiprią, o jau kokiais metodais to pasiekti, ne taip ir svarbu. Svarbiau tai, kad jis tikėjo, jog tai jo valioje, kad jis GALI tai padaryti.

Jis mylėjo savo žmones, bet kartu ir juos niekino. Tačiau darė tai, ką manė esant būtina. 

Knyga paliko dviprasmiškus jausmus šiam žmogui. Ir uždavė daug klausimų. Charizma, iškalba, mokėjimas valdyti mases - tai Dievo dovana, bet kartu tai labai baisus ginklas, galintis pražudyti. 

Mussolini kažkuo panašus į Hitlerį. Šis irgi buvo apsėstas minties prikelti valstybę, padaryti ja galinga, nenugalima. Parodyti pasauliui savo jėgą. Kurį laiką Hitleriui sekėsi geriau nei Mussolini. Bent jau man taip atrodo.  Tačiau abiems nepavyko. 

Turbūt todėl, kad žmogiškumas laimi. Visada. Gaila tik, kad tokia didele kaina. 

Labai rekomenduoju istorijos paslapčių mėgėjams ir tiems, kas neabejingas istorinėms asmenybėms. Istorija turi savybę kartotis, tad norint išvengti neigiamų pasikartojimų tikrai verta pasižiūrėti giliau.

Už dovaną dėkoju Mamyčių klubui ir leidyklai Alma Littera