Nelabai mes pastebėdavome pavasario grožio. Buvo nuolatinis lėkimas. Nežinau, ar daug ką padarydavome, bet lėkėme... Tamsiai išvažiuojame, tamsiai grįžtame.
Dabar kažkiek sustojome. Nuotolinis mokslas ir darbas - rimtas iššūkis.
Bet daugiau matome, jaučiame ir girdime gamtos.
Pernai nespėjome prisirinkti pušų ūgliukų, šįmet spėsime.
Pernai net kačiukų arbatos neparagavome.
Šįmet net prisidžiovinsime ir retkarčiais atsigersime iš jų arbatytės.
Nepamenu pavasario, kuomet galėjau stebėti savo mylimą narcizo krūmelį.
Nepamenu kada viriau iš neperaugusių garšvų
ir dilgėlių
sriubą.
Daug buvo to, ko nemačiau, negirdėjau, nejaučiau.
Pernai net plukių nebuvo laiko pasiskinti, nors jos vos ne pro virtuvės langą pasiekiamos.
Šįmet galiu stebėti vis gražėjantį pirmosios tulpės žiedą
Ech, koks nuostabus tas mūsų lietuviškas pavasaris, kuris tapo lėtesniu, gal baugesniu. Tad stengiamės branginti šalia esantį, nesvarbu ar šalia augalas, ar paukštis, ar šeimos narys.
Pamilome ir naujoves, kurias išmokome ir dar mokomės.
O svarbiausia, kad mokomės gyventi.
Oho! Kačiukų arbata man kažkas naujo! Kokio ji skonio? Dilgelių sriubą tai bent girdėjus esu, nors ragauti irgi neteko 😀
Na jūs ir ragautojai žolių! Išties, ankstyvų pavasarinių vitaminų yra aplink mus, tik daugelis to nežinome ir nevertiname.