Šiandien mano mamos gimtadienis...Ypatingai liūdnas gimtadienis...

Šiandien mano mamos gimtadienis...Ypatingai liūdnas gimtadienis...

20. Jan 21:42 floryte floryte

    Paprastai gimtadieniai - džiugios šventės, kuomet sveikiname, dovanojame, linkime geriausių dalykų. Bet šiandien gimtadienis liūdnas. Šiandien mano mamai būtų sukakę 80. Būtų...Bet nesukako, nes jau greit pusė metų, kai Jos nebėra.

    Aš vis dar bandau susidoroti su savo jausmais, emocijomis ir  mintimis Jos netekus. Toks jausmas, kad mamai mirus, manyje atsirado kiaurymė, skylė, per kurią nuolat lando ilgesys. Aš taip Jos pasiilgau! Aš kasdien noriu jai paskambinti taip, kaip ir anksčiau. Ir visai nesvarbu apie ką pakalbėti, tiesiog išgirsti balsą. Dažnai nuklystu į prisiminimus.Dažniausiai - vaikystės: aš ir mama gaminame bandeles...Renkame uogas...Ravime daržą...Važiuojame dviračiais...Visada, net suaugusi, jaučiau mamos palaikymą, rūpestį ir jaudulį, nerimą, jei kur išvykdavau ar kas nesisekdavo.

Žinau, kad ji dažnai naudodavo galingiausią apsaugą: ji melsdavosi, kad man viskas būtų gerai. Todėl dabar jaučiuosi visiškai apleista, našlaitė, kurios nebesaugo toji ypatinga, didelių galių jėga. Bet...Bet labai stengiuosi mintimis su mama pasikalbėti. Tikiu, kad dabar ji yra kažkokioje kitoje erdvėje, kur nėra skausmo, blogų emocijų ir visų kitų žmogiškųjų blogybių. Tiesa, neseniai susapnavau pora blogų sapnų. Netrukus mano tėtį, mamos vyrą, ištiko insultas. Jie labai mylėjo viens kitą, kartu pragyveno visą savo gyvenimą. Toks jausmas, kad mama išsiveda ir tėtį...Tėtis vis dar sunkiai atsigauna po insulto, patirto prieš keletą savaičių.

   Susidūrus su brangiausio, artimiausio žmogaus netektimi, pradedi savęs klausti, kodėl taip keistai viskas mūsų pasauly sukurta ir kokia to prasmė. Mama rūpinasi savo vaiku, išauklėja, išleidžia jį į gyvenimą, o išauginta tarpusavio meilė dar labiau bręsta, kol staiga tas ryšys pasikeičia visai kitu kampu. Lieki vienas su ta meile, be galimybės pajusti atgalinį ryšį. Atrodo, tarsi stovėčiau už uždarų durų, belsčiau į jas, bet to beldimo niekas negirdi....Ar aš klystu?...Gal dar pajusiu, kad girdi?...

    Dažnai galvoju, kad lemtis tikrai yra. Kas po tuo žodžiu "lemtis"?...Manau, sugalvotas, priskirtas planas. Kas ir kokį planą sugalvojo mano mamai, kuri gimė baisiu tarpukario laikotarpiu kartu su savo dvyne seserimi, vos 7 mėnesių...Tuo metu nebuvo inkubatorių. Susuko kūdikėlius į avikailius ir paguldė ant pečiaus. Girdė ramunėlių arbata. Kvietė kunigą, kad pakrikštytų, nes galvojo, kad mergytės greit mirs...Bet nemirė. Matė karo baisumus, badavo, tačiau užaugo. Sukūrė šeimas, sunkiai dirbo, savo vaikučius užaugino. Paseno, sirgo. Paliko šį pasaulį...

    Geras žmogus buvo mama. Sau nepasiliks ko nors, kitam atiduos. Užjaus, paguos, patars, padės, nuoskaudas greit pamirš, pykčio ilgai nenešios, atleis. Gal ir yra šio gyvenimo prasmė - būti geru žmogumi?...Juk ne tokia ir paprasta užduotis išlikti geru, kai esi silpnas, sunkiai dirbi, turi daug rūpesčių, sutinki ne vien gerus žmones, susergi, nesiseka ir pan?...

   Jei šiandien mamos gimtadienis, norėtųsi Jai ko nors palinkėti...Bet net nesuprantu ko...Paprastai mirusiems sakoma "ilsėkis ramybėje". Tikrai iš visos širdies noriu, kad jei ji mus kokiu nors būdu jaučia, nesijaudintų dėl mūsų. Tad tik noriu pasakyti:"nesijaudink, mama, mums viskas gerai! Mes tave labai mylim ir visada mylėsim! Ir kada nors susitiksim ten. O tada stipriai stipriai apsikabinsim. Ir verksim iš džiaugsmo!"

Mano mama man visada išliks pati geriausia ir gražiausia! Albume radau jos jaunystės nuotrauką...

floryte floryte 24. Jan 18:38

Gintarep, Dovileab, ačiū jums labai už pasidalinimą išgyvenimais, patirtimi!❤

Dovileab Dovileab 24. Jan 09:22

Floryte, koks gražus ir šviesus tekstas ♥️! Nors persmelktas liūdesio ir ilgesio, bet už šių jausmų jaučiasi labai didelė meilė ir šviesa… Esu įsitikinusi, kad tai, ką išmokot, patyrėt ir pergyvenot kartu su mama, padėjo Jums tapti tokia, kokia esat ir ta didžiule meile ir šviesa galite dalintis su savo dukryte ♥️! Ilgesys, liūdesys ir tarsi skylė širdy - žinoma ir pažįstama būsena. Gerai tai, kad laikui bėgant tai gyja, šviesėja ir suteikia vis daugiau jėgų. Vienintelis vaistas, kuris man veikia - tiesiog būti tame, kas yra, ieškoti šviesos ir ramybės savyje ir kaskart užčiuopus bent kruopelytę tos ramybės ir šviesos, pasidalinti su dukrytėmis, su savo artimais žmonėmis - tais, kurie vis dar yra šalia. Tame yra labai didelė prasmė ♥️

Gintarep Gintarep 20. Jan 23:51

Stiprybės! Truks, tikrai truks... Man jau prabėgo daugiau nei 15 metų ir vis trūksta... Vadinasi viskas tvarkoje, kad trūksta, nes atliko tinkamą savo vaidmenį gyvenime. Palinkėsiu Jums ir sau, kad mūsų vaikai netekę mūsų, jaustų tą patį jausmą, tuomet būtų rodiklis, kad ne veltui mes čia buvome.... Taip, visi norime šį jausmą kuo vėliau patirti... Bet džiaukimės, ne tokį trumpą mes turėjome ir kurį dar turėsime savo širdyse...

floryte floryte 20. Jan 21:58

Šiuo blog'u nesiekiu paguodos - gal tik kokių minčių, padėsiančių "užkamšyti" tą manyje atsiradusią "skylę"...Gal būti, kad kažkuri tai išgyvenate ar išgyvenote...