Šeškinės ozas

Pagaliau pilna krūtine įkvepiame pavasarį, žmonės ieško gamtos. Nes ant asfalto arba namuose - jau įkyrėjo iki gyvo kaulo.

O pagalvojus, kokia Lietuva turtinga gamtos kampeliais! Tik imk ir keliauk, tyrinėk. 

Kartais, net tiesiog išėjęs į savo namo kiemą. 

Tokį džiaugsmą turi Šeškinės/Fabioniškių gyventojai, kuriems pro langus matosi Šeškinės ozas ( švediškai reikštų gūbrys). Tai siauras ir ilgas iš sąnašų susidaręs kalvagūbris, susiformavęs maždaug prieš 16 – 18 tūkstančių metų, kai Vilniaus apylinkėse tirpo paskutinis ledynas.

Šis nedidelis gamtos lopinėlis vidury miesto yra tikra atgaiva ne tik gyventojams, bet ir įvairiems gyvūnėliams, vabalėliams ir paukšteliams. 

Štai nedideliame ledyninės kilmės ežerėlyje puikiai jaučiasi antys. Beje, gerai jaučiasi ir žvejai, ir tiesiog ant suoliukų priešais ežerėlį įsitaisę poilsiautojai. Dar, sako, atskrenda kirai...

Pats kalvagūbris yra apie 1,2km ilgio, 50 m pločio ir 18m aukščio. Jo ketera galima smagiai pasivaikščioti ir pasigrožėti miesto panorama. 

Šis gamtinis pylimas tiek senovėje, tiek I-ojo ir II-ojo pasaulinio karo laiku puikiai tiko žvalgybos tikslams, todėl iki šiol dar galima rasti apkasų liekanų. Po II-ojo pasaulinio karo oze buvo sprogdinamos mieste rastos nesprogusios bombos, kas irgi padarė jam žalos. Dar vėliau čia buvo kasamas žvyras statyboms. Dabar jį šiek tiek darko šiukšlės. Dėl to labai liūdna.

Tačiau jis vis dar yra. Ir žmonės myli šią vietą. Čia įrengtos ir aikštelės vaikams, ir suoliukai poilsiui, vyksta rajono bendruomenės šventės.

Dar 1996 metais Vilniaus miesto savivaldybė Ozo teritorijoje bendruoju planu patvirtino Šeškinės šlaitų geomorfologinį draustinį, o jo šiaurėje – botaninį Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinį.

Tačiau šiandien ozui vėl kilo grėsmė. Per jį norima tiesti šešių juostų gatvę, kuri perkirs parką pusiau ir visisškai sunaikins reljefą, sunyks ežeras. 

parkas yra atkarpoje tar Gelvonų ir Geležinio vilko gatvių

Aš norėčiau būti optimistė ir pasakyti, kad mes, vilniečiai, sugebėsime išsaugoti šį gamtos kampelį. Tačiau darant nuotraukas aplankė liūdna mintis: jei jį sunaikins, aš vaikams bent nuotraukuose parodysiu, kur mes esam buvę, ir kaip čia buvo gražu.