Šeima- jėga! Arba kaip grįžti į gyvenimą persirgus korona?

Kasdien per įvairias žiniasklaidos formas girdime apie covid- 19 virusą: nuo rankų plovimo instrukcijų iki karantino paskelbimo galimybės, nuo susirgusiųjų prezidentų Vakaruose iki užsikrėtusių žmonių skaičiaus Lietuvoje. Vieni saugosi ir/ ar bijosi, kiti piktinasi, treti panikuoja, dar kiti izoliuojasi. Ko gero, visiems teks vienaip ar kitaip susidurti su šiuo virusu, tad ar jums jau teko su juo susidurti? Man jau teko. Tad noriu pasidalinti savo asmenine patirtimi ir pastebėjimais.

Ką reiškia, sužinoti, kad covid- 19 testo rezultatas teigiamas:

• Minimum 14 dienų saviizoliacijos (kadangi atsiskirti nuo šeimos negalėjau, tai nutarėme izoliuotis visi kartu. Kol sulaukiau atsakymų, siuntimų kitiems testams, registracija juos atlikti pasislenka per keletą dienų, tad aš izoliacijoje išbuvau 20 dienų);

• Bent 3 covid testai (nelabai malonus dalykas, bet ir nieko baisaus);

• Kaltinimai sau, kad dėl mano kaltės sutriko visas įprastas šeimos gyvenimas (vyras neina į darbą, vaikai – į mokyklą ir darželį). Pasirodo, jog tai aš buvau patalpoje su sergančiu covid- 19.

Laimei, persirgau lengva forma ir šios ligos simptomai buvo savaitei užgulusi nosis bei dingusi uolė (o tai reiškia, vietoj skanios arbatos jaučiau tik šiltą vandenį, kokią trintą sriubą valgau užsimerkusi nebūčiau pasakiusi, BET neužuodžiau ir visų nemalonių kvapų – jokių svilėsių kvapo (kaip tik buvo prisvilęs puodas), jokių kakučių kvapo (iš dukros sauskelnės nieko neužuodžiau), jokio aitraus acto kvapo (turėjome laiko, tad nusivalėme langus vandens, indų ploviklio ir acto mišiniu). Šeimos narių taip pat neužkrėčiau, nes jie nejautė jokių požymių, o ir testų rezultatai buvo neigiami.

Jei kyla klausimas, ką veikėme, tai didžiąją laiko dalį prarydavo rutina (maisto gamyba, tvarkymasis, pietų migdymas ir t.t.), daug laiko užimdavo ir pradinuko nuotolinis mokyma(si)s („nenoriu“, „rytoj“, „kodėl reikia“...). Visgi rasdavome laiko ir linksmiems dalykams – prisiminiau savo senąjį akordeoną, pagaminome keletą kalėdinių dovanėlių artimiesiems, sūnus išmoko kepti keksiukus ir tiesiog pasibuvome visi kartu šiame skubančiame pasaulyje. Aš įsitikinau, kad ir kokios negandos užkluptų, savo šeima galiu visada pasikliauti, tik čia galiu rasti paguodą, supratimą, pagalbą ir savo atspirties tašką. Šeima – jėga.

Ir ką gi, beveik po trijų savaičių izoliacijos išeinu į lauką. Valio! Visgi trūksta ne tik oro, bet ir žmonių, bendravimo (tikiu, jog mes, žmonės, esame labai socialios būtybės). Sutinku pažįstamą ir vos tik jai pasakiau, kad persirgau korona, mūsų pokalbis staigiai nutrūko... Geriausi draugai susitikti nenori, sako gal dar nelabai saugu būtų... Mama pusiau rimtai, pusiau juokais klausia, ar saugu su manimi kalbėti telefonu (suprask, gal įmanoma taip užsikrėsti)... Auklėtoja darželyje pasisveikinti nepriėjo... Et, imu pati bijoti žmonių. Tikrų tikriausiai. Manau, čia ir baisiausia šio viruso pusė, kad labiausiai nukenčia žmonių tarpusavio santykiai, bendravimas. Žinutės ir pokalbiai telefonu padeda atsirasti nesusipratimams, kažkokiems įsižeidimams ir pan. Kaip lengva tampa susipykti arba tiesiog imti ir nutraukti bendravimą. Baisu, kad dėl šio viruso tapsime dar labiau individualistai, didesni intravertai, savanaudiškesni... Norisi tikėti, kad viskas bus gerai, nes esu optimistė. Žmonijos istorijoje buvo karų, bado, maro, tad gal ir šįkart viskas praeis ir pasimirš.

P.S. Ačiū draugams ir už paliktas staigmenas už durų: už viržį, už vitaminus. Ačiū sesei už lauktuves iš kaimo.