Versdama sakmes iš latvių kalbos aptikau vieną labai keistą. Papasakosiu.
Kai Dievas sukūrė Pasaulį, žmogus visai nejautęs alkio, valgyt nenorėjęs ir laimingas buvęs. Velniui smalsu pasidarė, kaip čia taip gali būti. Kai Dievas nematė, jis pačiupo vieną žmogelį ir prapjovė pilvą pažiūrėt, kas ten viduje, kad šis valgyt nenori. Ogi visai nieko ypatingo. Velnias staiga išsigando, mato - Dievas ateina. Oi klius dabar! Ką daryt? Žiūri - akmenų krūva. Prikišo jų žmogeliui į pilvą, kad toks subliuškęs nebūtų ir greit užsiuvo. O žmogui negerai buvo, kol tie akmenėliai išbyrėjo... Nuo to laiko žmonės ėmė alkį jausti, visokias uogas renka, grybus, bet akmenų burnon nededa.
