Rudeninių spalvų žaismas Pakruojo dvare

Savaitgalį pasitaikė labai gražus oras, kuris, sinoptikų teigimu, galėjo būti pavadintas ilgai laukta bobų vasara.

O kad galėtume pasidžiaugti paskutiniais saulutės šilumos teikiamais malonumais mes (aš, vyras ir sūnelis) su draugų šeima nusprendėme apsilankyti Pakruojo dvaro sodyboje.

Nuo namų iki Pakruojo dvaro teko įveikti beveik pusantro šimto kilometrų, tačiau tai neatbaidė nuo noro ir pasiryžimo dieną praleisti kitaip, nei sėdint namie. Ir žinoma, kelione nenusivylėme, o ką pamatėme, parodysime ir Jums.

Vidurdienį pasiekėme kelionės tikslą – įvažiavome į akmenine tvora aptvertą Pakruojo dvaro teritoriją. Išties nustebau, kad toji teritorija tokia nemaža, o joje įvairiai „išsimėtę“ dvaro pastatai. Štai žemėlapis, kurį pirmiausia atvykę ėmėme studijuoti.

Pažintį su dvaru pradėjome nuo dvaro rūmų. Turiu pasakyti, jog šie rūmai išties verti „rūmų“ vardo, nes pastatas labai didelis, erdvus. Tiesa, viduje dauguma jo patalpų dar renovuojama, tačiau iš to, ką buvo galima pamatyti, supratome, jog žmonės, pasistatę tokius rūmus, turėjo būti turtingi ir įtakingi.

Vienoje iš salių buvo galima pasižiūrėti dailininkės, fotografės Mantos Bajelytės tapybos parod1 pavadinimu „Nakties vizijos“. Spalvingi bei nuotaikingi kūriniai puikiai derinosi prie rudeniškos dvaro aplinkos.

Pažintį su dvaro sodyba tęsėme vaikštinėdami po spalvingais medžių lapais nuklotą parką. Tie lapai itin patiko sūneliui ir draugų vaikučiams. Pavargus galima ir ant suolelio prisėsti pailsėti.

Dvaro teritorijoje yra viešbutis, kurio pastatas ankstesniais laikais buvo malūnininko namas. O kaip ir pridera, netoli malūnininko namų stovi ir iš vienos pusės vandens malūnas, iš kitos pusės – vėjo malūnas.

Pasivaikščiojome ant arklinio tilto – užtvankos. Įspūdingai atrodo purslais per akmenis besiveržiantis vanduo. Gražu pažiūrėti ir į ant to tilto turėklų prirakintas spynas, kurios simbolizuoja jaunavedžių neišskiriamumą, pasižadėjimą amžinai būti drauge. Beje, kadangi mūsų iškylos diena buvo šeštadienis, tai ir pačių jaunavedžių porų su palyda matėme nemažai.

Pasivaikščiojimą baigėme Meilės saloje. Ko jau ko, o meilės niekam niekada nebus per daug, tad ir mes, vos pamatę išdrožinėtą nuorodą į Meilės salą, nutarėme būtinai joje pabuvoti. Buvo smagu.

Pažintis su Pakruojo dvaru buvo labai šauni. Net nemaniau, kad tokį gražų kampelį turime Lietuvoje. Juolab, kad tas kampelis gyvas – jame puikiai veikia išvystytos paslaugų sferos (viešbutis, traktierius, vykdomos įvairios programos, susijusios su senaisiais amatais, papročiais), kurios pritraukia nemažai lankytojų.

Dar smagu dėl to, jog minėtame dvare apsilankėme būtent šiuo laiku – rudenį, kuomet aplinka labai graži, spalvinga ir žaisminga.

Nori laimėti Mamyčių klubo puoduką - atsiųsk reportažą