Vasaros gidas: Rambyno kalnas ir...

Jau seniai norėjome aplankyti Rambyno kalną, tad vieną popietę ir patraukėme link jo. Pirmiausiai pasiskaičiau istorijų ir legendų apie  žadamus  pamatyti objektus, kad kelionė atrodytų įspūdingesnė  ir paslaptingesnė. Ir neapsirikau, Airidas dar ir dar kartą prašė papasakoti tas istorijas.
Rambyno kalnas yra  Tauragės apskrityje,Pagėgių savivaldybėje netoli Lumpėnų kaimelio.

Rambynas minimas kaip viena garsiausių pagonybės laikų šventovių, kur mūsų proseneliai garbino dievus.
„Pasak legendos šį kalną globojo dievas Perkūnas ir deivė Laima  Žmonės nešė jiems aukas ant paties Perkūno atgabento didžiojo akmens, gėrė ant kalno vandenį ir mazgojosi juo, kad sveiki išliktų. Kartu su kryžiuočiais atkeliavę svetimtaučiai nežinojo mūsų krašto dievų ir jų šventovių. Taip buvo pasikėsinta ir į šventąjį Rambyno kalno akmenį. Išsipildė vaidilų pranašystė, kad ištiksianti didelė nelaimė visą kraštą, jei žmonės išdrįsią tą akmenį pajudinti. Taip netekęs savo sergėtojų keliskart Nemuno upėn griuvo Rambynas, karus ir marus kentė šio krašto žmonės“.  Dalį kalno nuplukdė  Nemunas, nes jis daugiau nei prieš šimtmetį net kelis kartus griuvo.
Dabar yra pastatytas naujas aukuras, kuris susideda iš trijų akmenų, ir kiekvienas jų turi savo reikšmę.
Rausvasis akmuo simbolizuoja gyvybės ir vaisingumo dievą Patrimpą, pilkasis – ugnies ir teisingumo dievą Perkūną ir juodasis - požemių ir mirusiųjų dievą Patulą.
Tai ir parašyta akmeninėje plokštėje priešais aukurą.

Nuo Kalno atsiveria labai gražus vaizdas į Nemuną ir jo pakrantes. Taip pat yra net dveji laipteliai nuo kalno vedantys link Nemuno. Mums atrodė, kad privalome ir vienus ir kitus išbandyti.

Netoli nuo kalno, miške,  randasi senos Bitėnų kapinaitės, kuriose yra Vydūno kapas. Šis vardas mūsų mažajam nedaug ką sako, įsimintina tik tai, kad šio žmogaus atvaizdas yra ant 200 litų banknoto. Bet juk jei jau taip yra, vadinasi jis žymus žmogus. Kiek įmanoma suprantamiau paaiškinom kuo jis žymus.

Dar čia yra didingas paminklas Kristijonui Donelaičiui.  Kaip minima istorijoje, poeto  200 metų gimtadieniui paminklą buvo planuota statyti ant Rambyno kalno, o šis  buvo pastatytas dar gerokai vėliau. (nepastebėjau, kad sūnutis stovi šalia ir jo atvaizdas atsispindi ant paminklo)

Toliau patraukėme ieškoti  kur įsikūrusi baltųjų gandrų kolonija. Įdomi tuo, kad gandrai lizdus kraunasi pušų viršūnėse. Ir jau iš tolo girdėti jų kalenimas. Yra apžvalgos bokštelis, tik mums niekaip nesuprantama buvo, kad jis užrakintas, ir parašyta darbo laikas iki 17 val. Ir kodėlgi toks bokštelis negalėtų būti atviras visada. Na bet niekis, pasigrožėjome ir taip. Tik gal mūsų akys nekaip rodė, ar ne ten žiūrėjome, suskaičiavome tik 7 lizdus, o jų yra gerokai daugiau.

Netoli yra Martyno Jankaus muziejus. Paaiškinome Airidui, kad šis žmogus tai Lietuvos spaudos veikėjas, ir daug gero nuveikęs, kad žmonės senovėje galėtų skaityti lietuviškas knygas.
Muziejus aišku nedirbo, nes jo darbo laikas taip pat iki 17 val., bet gal ir gerai, nes sūnutis per mažas, lankytis tokio pobūdžio muziejuje, užteko to ką mes paaiškinome. O kiemelyje dar apžiūrėjome senovinę spaustuvės mašiną. Pajuokavome, kad tai senoviškas kompiuteris.

Dar kiemelyje  yra paveikslų sodas, paveikslai išblukę, nelabai mus sudomino, bet užtat metalo darbų kolekcija  labai patiko sūnučiui. Kiekvieną  jų  įdėmiai apžiūrėjo, apčiupinėjo, ir išbandė tvirtumą.

O pasagų rutulys, pavadintas „Trys laimės“, itin patiko. Pasirodo vaikas niekad nematęs pasagos iš arti. Tad dar pakalbėjome ir apie pasagų paskirtį, ir apie tai, kad pasaga – laimės simbolis.

Toliau patraukėme ieškoti įžymiosios Raganų eglės, va čia ir įstrigome, sukome ratais, ir radome gana sunkiai, tik pasiklausę vietinių Vilkyškių miestelio gyventojų.
Lengviausiai eglę rasti taip: važiuoti pro Vilkyškių  evangelikų liuteronų bažnyčią link Šereitlaukio, ir pasiekus žvyrkelį sukti į pirmą keliuką link miško.

Tik tada jau atsiranda pirmosios rodyklės, rodančios kryptį link šio įspūdingo medžio. Neįtikėtina, kad tokia graži vieta tiesiog paslėpta, tikrai sulauktų daug daugiau lankytojų ir dėmesio, jei būtų daugiau ženklų. Keliukas mišku toks siauras, kad beveik meldėmės, kad tik neatvažiuotų jokia mašina iš priekio, nes neitų prasilenkti, pasitraukti į šoną nėra kur.  Aikštelės mašinai pastatyti irgi kaip ir nėra, laukymėje gal... tilptų kokios dvi trys mašinikės . Na bet užtat medinis takelis link eglės vedė tikrai geras 200 metrų, paskui baigėsi ir dar 50 metrų jau paprastas takelis vingiavo mišku. Bet užtat oras kvepia mišku... Man tai neapsakoma palaima...
Eglė įspūdinga.
Jos aukštis 32 m, liemuo 5 m, o 80 cm aukštyje šakojasi į 18 kamienų. 2007 m. pabaigoje, po praūžusios vėtros, vienas kamienas nulūžo.
Airidui labai patiko legendos apie jos pavadinimą ir kilmę, dar ir prie eglės gavau jas papasakoti. O jos yra dvi.
Pirmoji:
„Pasak legendos - ant netoliese esančio, vieno iš piliakalnių - Sidabrakalnio, rinkdavosi Skalvių genties jaunuoliai. Kad priešai naktį nepastebėtų, jie rengdavosi sidabriniais rūbais. Netoliese esančioje pelkėtoje lomoje, buvusi raganų buveinė. Jos čia sulėkdavusios, susmeigdavusios šluotas ir eidavusios vilioti jaunuolių. Viena daili raganaitė įsimylėjo žavų jaunuolį sidabriniais šarvais, pamiršo laiku sugrįžti. Pavėlavo. Kai ketino skristi - šluota jau buvo sužaliavusi. Nuo to laiko eglę imta vadinti Raganų egle. 
Antroji:
„Kita legenda byloja, kad šiose apylinkėse per Nemuną kėlėsi Napoleonas. Pralaimėjęs karą prieš Rusiją, buvęs labai piktas ir įniršio pagautas taip mojavęs kardu, kad nukirtęs ne vieną pušies viršūnę. Kliudęs ir šalia augusią eglaitę. Vėliau eglė išaugusi su aštuoniolika kamienų“.

Grįžtant stabtelėjome  Viešvilės miestelyje. Kaip gera kai ir mažuose miestukuose yra kuo pasigrožėti, pasėdėti.
Tai Viešvilės žuvitakis įrengtas Viešvilės upėje, kuri yra dešinysis Nemuno intakas.

Tai štai kokia ta mūsų kelionė. Kažką pamatėme, kažką sužinojome, pabuvome kartu... Ir  vėl gamtoje...