Psichologė VIKA: Kartais net baisu pasidaro tos laimės...

Visuomet įdomios porų susipažinimo istorijos. Kokia Jūsų? 😀

Aš manau, kad kiekvienas turime daryti tai ką norime, baimė sustabdo žmogų ir neleidžia tobulėti. Visada kartoju sau:
nepavykti gali tik vienu atveju- jei nepabandai.
O žmonės kurie tavęs nepalaiko yra arba iš tų, kurie patys bijo pabandyt, arba iš tų, kurie bijo tavo sėkmės.
Žmonės skrenda į mėnulį, kas per idėjos turi būti, kad nepavyktų jų įgyvendinti?
Esame įpainioti tarp aplinkybių, bet kas sakė kad neverta pamėginti?

Retai sutiksime šiais laikais žmogų, kuris būtų įsimylėjęs darbą ir skrietų ryte su džiaugsmu į davo darbovietę. Sakoma, kad laimės paslaptis - daryti tai gyvenime, kas patinka ir teikia tau pačiam džiaigsmą. Kaip kiekvienam žmogui pamilti savo darbą, atrasti tai, kas išties patinka. Pvz gal patinka piešti, bet juk iš to, galvojama, kad nepragyvensi ir lieka tik hobiu. Jeigu žmogui kančia yra dirbti viename ar ktame darbe, ar jis turėtų paieškoti kito, ar visgi ieškoti tame pačiame kažko tegiamo, naudingo sau ir kitiems?...

Palaipsniui pripranti, patys sunkiausi pirmi kartai: pirmas atvejis susidūrus su vaikų išnaudojimais, pirmas atvejis kai tenka konsultuot moterį, kuri avarijoj neteko vyro ir vaikų ypatingai įstrigo pirmasis atvejis susidūrus su cerebraliniu paralyžium, o ką tada... tik įsileidi į vidų ir atgal jau kelio nėra: dieną naktį mintys būna ties tuo atveju, sunku užmigt, išgyveni, įsigilini ir tik galvoji, kad kuo greičiau tas periodas praeitų... ir praeina. Nežinau ar įmanoma visiškai užsiblokuot, stengiesi išgirst bet nesigilint, neklaust "kaip būtų man?" arba "kaip turėjo tas žmogus jaustis?" , su patirtim vis mažiau tokių istorijų, bet ų išvengti turbūt neįmanoma...

Kaip sugebate nelaikyti žmonių problemų savyje, na pvz po kokio sunkaus seanso? Juk atrodo, kai pasikalbi šiaip su žmogumi, pasiguodžia savo problemomis, sunkumais draugė, o atrodo ir tau sunku pasidaro. Kaip jums yra?

Dėl tobulumo- visiškai sutinku, jo paprasčiausiai nėra, o preciziškumas gali būt labai nuobodus 😀

Konkrečiai niekados nebuvau susidūrus su psichologo profesija, truputį mistiškai viskas atrodė, gal dėl to ir įdomu, vėliau universitete pradėjau dirbti Kauno Jaunimo Linijoj, tada turbūt atėjo tas suvokimas, jog viskas yra taip kaip turi būti 😀
Iki tos pirmos konsultacijos tet-a-tet taip ilgai einama, kad nei kojos nei rankos nedreba nei jaudulio nėra, na bent jau man taip nebuvo... Mokaisi, skaitai, semiesi patirties ir nebelieka vietos abejonėms 😀 Galų gale kai bendrauju su žmogum, man svarbiausiai klausimas ne "kaip?" , o "kodėl?". Nebijau klysti, nesuprast ir perklaust, pas mus visos problemos dėl nesusikalbėjimo, dėl bijojimo kvailai pasirodyt, kalbiesi aiškiniesi ir žiūri, jog paaiškėja visiems 😀

Vika, turbūt taip nebūna, kad kas nors elgtųsi visą gyvenimą tobulai 😀 O beje, kas pasakė, kad yra tobula ir teisinga vienu ar kitu atveju, tai labai sąlyginis dalykas 😀

Del šeimos ir ne tik šeimos konfliktų ir tarpasmeninių santykiu, tai aišku, kad būna, kad aš asmeniniame gyvenime prarandu kantrybę, ir baruosi ir rėkiu, ir pykstu ir elgiuosi visai kitaip nei turėčiau elgtis... lenkiu galvą prieš visas šeimas, kuriems iš tiesų pavyksta elgtis visada taip, kaip turėtų būt elgiamąsi 😀

Kaip sugalvojote pasirinkti tokią profesiją - ar atsitiktinai, ar buvo svajonė nuo mokyklos suolo? Kokia buvo ta pirmoji darbo diena, kai pirmą kartą atėjo žmogus pas jus pasikonsultuoti?

Ar Jums taip būna, kad rodos, nebežinai kaip išspręsti taikiai vieną ar kitą šeimos situaciją, susitvardyti ir gražiai pasikalbėti su vaikais, nors profesiškai, atrodo, viskas turėtų būti aišku, kaip ir kodėl taip vyksta...

Na vyrui didelis įsipareigojimas ir atsakomybė išlaikyti šeimą, gaila, kad kartais jie pernelyg sutirština spalvas 😀

konkreciai neatsako, bet is to ka kalba manau, kad taip. vis apie finansine padeti kalba, kad nepragyvensim

o kodėl vyras nenori? Gal bijo naštos išlaikyti šeimą?

mes dabar auginam viena dukryte, as labai noriu antro kleckiuko, vyras nebe. kol kas labai kategoriskas siuo klausimu. Abu esame is 2- vaikiu seimu, ir nesuprantu tokio jo poziurio. Siaip jis su savo broliu labai bendrauja ir tik hgalimybei pasitaikius visada puiola susitikti,. o as pries pusmeti netekau savo brolio, tai man kazkaip tas noras dar labiau 2 vaikiukui sustiprejo po laidotoviu, nes galvoju, , kad vienam yra lanai sunku buti..

Marijadnk> to pačio patarimo norėčiau ir aš, mano svajonė- 4 vaikai, vyras nori apsistot ties 2, gal kada už kokiu 5 metu trečiam ir prikalbinčiau....
Kokia situacija pas jus? Jus daugiau ar mažiau norit? kiek šiuo metu turit?

Turiu jau antrą niūfaundlendo veislės kalytę, pirmai iškeliavus į šuniukų rojų neužilgo atsirado kita, su ja norėjau ir į parodas pavaikščiot, ir šuniukų turėt, tada pradėjau domėtis veisimu, po truputėlį, po truputėlį ir išėjo taip kaip yra dabar...mačiau reklamą kažkur Kaune, kad mes esame daugiau nei profesija... visiškai tam pritariu 😀

Sveika Vika, noreciau suzinoti, ka patartumete kai seimoje yra nesutariama del vaiku skaiciaus? kaip reikia teisingai surasti ta kompromisa?

Kaip sugalvojote turėti savo veislyną? Papasakokite apie tai daugiau, kaip apskritai gimė tokia mintis daryti kažką daugiau, žengti už profesijos ribų...

Toma, Jo Šviesybė iš esmės labai protingas, viskuo besidomintis mažylis, labiau linkės į laboratorinius žaidimus nei į grupinius. Jo Didenybė tai paprasčiausias ožys, kuris užsispiria ir VISADA turi būti taip kaip jis nori, toks karalius pūstažandis, už virvelių tampamtis visą šeimą 😀