Tai yra mano istorija. Tavo gali ir bus kitokia, todėl nenusigręžk nei nuo savęs, nei nuo aplink esančių mamų.
Pirmiausia, noriu pasakyti, kad nėra lengva „atkapstyti“ kas įvyko prieš beveik 5 metus, pirmiausia dėl to, kad tai buvo tikrai seniai, lyginant su tempais ir patyrimais, kurie įvyksta auginant vaiką, antra, išmokus surasti ir matyti teigiamus dalykus gyvenime ir „išlipus“ iš duobės, atrodo, lyg blogi ar neigiami dalykai ir patirtys kažkur dingsta ar pasislepia. Tokiais momentais džiaugiuosi, kad rašiau, nors ir apie teigiamus dalykus, tačiau prisiminimai ką tuomet veikiau ir kuo užsiėmiau – padeda atrasti tą prisiminimų stalčiuką, kuris užrakintas.
Kodėl kalbu? Nes manau, kad svarbu kovoti su gėda, jog neatitinki visuomenės lūkesčių, kad esi "nenormali". Kodėl dabar? Nes tik dabar aš jau drįstu dalykus vadinti savais vardais ir todėl, kad tik dabar dalinai jau suvokiu, kad esu kokia esu ir kad ta patirtis mane atvedė ten kur esu dabar ir padarė tokia, kokia esu.
Viską turbūt reikia pradėti pasakoti nuo to, kokia aš buvau iki nėštumo ir ką projektavau besilaukdama. Buvau aktyvi, labai aktyvi, ieškanti pripažinimo ir įvertinimo, siekianti savo tikslų, eidama kiaurai sienas. Buvau labai susikoncentravus į aplinką ir ką kiti turi padaryti, kad mano gyvenimas būtų geras ir laimingas. Tokia atėjau ir į motinystę. Turėjau susikūrusi paveikslą, kaip viskas turi būti nėštumo metu, kaip viskas bus, kai vaikelis gims, kaip elgsiuos, kokius auginimo metodus taikysiu, netgi koks mano vaikelis bus. Nėštumo metu susidūriau su didžiausiu savo priešu – hormonais, kurie supažindino mane su reiškiniu, kai nebevaldai savęs, nesusikalbi su savimi, nebevaldai savo kūno ir nekontroliuoji nei nuotaikos, nei savo veiksmų, kurie tampa neadekvatūs. Mano lūkesčiai aplinkai ir lūkesčiai artimiausiems žmonėms, iššovė pykčiu, agresija, ašaromis ir nuotaikų kaita. Buvau sumišusi, netgi tiktų labiau žodis pasimetusi, nes iš viską valdančios man reikėjo tapti viską paleidžiančia, atsiduodančia. Nuolat mane lydėjo perfekcionizmas, kad aš turiu būti atsakinga už gyvybę, kurią nešioju, kad mano jausena ir mintys persiduoda būsimam vaikeliui. Po eilinio jausmų protrūkio, kad viskas įvyko ne taip, kaip turėjo įvykti pagal mano planą – kaltindavau save, verkdavau. O kitą dieną, lyg niekur nieko besišypsodama mėgaudavausi gyvenimu. Šios emocijų audros labai sekino, gadino mano santykį su artimaisiais, nes jie nežinojo ko iš manęs tikėtis. Mano emocinė sveikata jau tuomet buvo paliegusi. Ir viskas dėl to, kad norėjau būti tobula ir norėjau sekti savo „tobulą“ planą. Nors nėštumo metu ir ruošiausi gimdymui ir tam kas laukia po jo, galiu drąsiai pasakyti, kad ruoškis nesiruošęs, viskas bus taip, kaip bus. O svarbiausia tai turbūt, kad labiausiai reikėjo neturėti lūkesčiu ir priimti viską taip, kaip yra.
Prieš pat gimdymą įsitraukiau į avantiūrą šiame portale, užpildžiau paraišką dalyvauti projekte – „100 dienų su naujagimiu“. Mano užduotis buvo 100 dienų nuo vaiko gimimo rašyti dienoraštį ir fiksuoti kasdieninius pasiekimus, iššūkius, džiaugsmus ir veiklas. Ir už tai 100 dienų gausime sauskelnių. Mintis man patiko, ne tik todėl, kad gausime sauskelnių, bet todėl, kad turėčiau kažkokios kitokios veiklos iš „kito“ pasaulio. Dabar galiu pasakyti, kad rašymas man visgi buvo išsigelbėjimas, lyg savęs gydymo priemonė nuo to, ko tada dar negalėjau suformuluoti.
Gimus vaikeliui mane aplankė tikrų tikriausia euforija – meilė iš pirmo žvilgsnio ar kaip pavadinsi. Žiūrėjau aš į tą mažą žmogų, kuris užaugo manyje ir negalėjau patikėti, kad aš tai padariau. Jaučiausi didvyrė, karžygė ar metų moteris (nesvarbu, kad dar milijonas moterų šiame pasaulyje tą dieną patyrė tą pati ką ir aš). Nuo pirmos dienos puoliau į mamos rolę, taip, kaip buvau suplanavusi: sėdėjau prie vaiko ir žiūrėjau į jį miegantį, keldavausi visus kartus pati pamaitinti, keisdavau sauskelnes pati ir vėl žiūrėdavau į jį ir vėl maitindavau ir vėl ir vėl ir vėl ir viską pageidautina PATI. Nes aš juk viską galiu. Aš didvyrė. Mažiukas augo, stiprėjo, pradėjo po truputį bendrauti, o aš negalėjau nuo jo atitraukti akių ir manęs neapleido suvokimas, kad ne taip įsivaizdavau viską. Su vaikučio augimu, prasidėjo kiti motinystės iššūkiai – nemigo naktys dėl skaudančio pilvo ar susimaišiusios dienos su naktimis ar maitinimo problemos lydimos visiškai nereikalingų vyro komentarų. Taip pat mano išsvajotas hormonų nusiraminimas – neatėjo. Jie toliau siautė. Čia aš palaimingai šypsodavausi žiūrint į sūnų, čia verkdavau kartu su juo iš nuovargio ar kad kažkas nesigauna taip kaip noriu ir kad niekas nepadeda, taip, kaip aš įsivaizdavau, kad padės. Jau po mėnesio pajaučiau, kad kažkas ne taip. Nuotaikų kaitos labai vargindavo, vis dažniau palikdavau vaikutį vieną lovelėje, vien tam, kad išeičiau į kitą kambarį išsiverkti, nes spaudžiau save tobulos mamos paveikslu ir atsakomybe, kaip mano elgesys įtakoja vaiko jausmus ir nuotaikas. Būdavo dienų, kai vyrą išleisdavau į darbą 7 ryto su sūnumi ant rankų, supdama, taip ir sutikdavom 18 val. vis dar nepadėjusi jo į lovytę, nes jis verkdavo nesustojant. Apie pavalgymą ar prisėdimus kalbos net nebuvo, o iš vyro pirmas išgirstas sakinys po „labas“ būdavo „kas vakarienei?“. Niekam to nesakiau, juk turiu susitvarkyti pati, vaikui juk tik keli mėnesiai, visos tai praeina ir aš praeisiu – kartojau sau nuolatos. O svajojau tik apie elementarų nepertraukiamą miegą. Nuovargis darė savo.
Kad neskambėtų viskas taip juodai – taip nebuvo. Labai keistas jausmas, kai tu betarpiškai ir iki ašarų mylį tą mažą žmogų ir tuo pačiu nori pabėgti nuo visko. Pirmieji trys mėnesiai yra iš esmės bazinių vaiko poreikių tenkinimui. Vaikiukas daugiausia miega ir valgo, negauni jokio atgalinio ryšio. Pati matuoji kiek tau sekasi ir ar gerai sekasi. Aplinkinių, artimųjų ar nepažįstamų komentarai tą savo, kaip mamos suvokimą labai įtakodavo. Kiekvienas komentaras apie tai, kaip nešioju, migdau, maitinu, rengiu savo vaiką, savivertės ir pasitikėjimo nepridėdavo, nes visi jausdavosi labai svarbūs ir turintys teisę patarti ir dažniausiai tai darydavo labai įkyriai ir tiesiai. Pačioje pradžioje aš labai jautriai į juos reaguodavau ir tai tik lėmė dar didesnį susikoncentravimą į buvimą „tobula“.
Susikoncentravusi į tapimą „tobula“ visai pamiršau save. Kokie draugai ir artimieji ir laisvalaikis, kai turiu tooookių darbu, kai grindys neplautos, nepagaminta valgyti, sūnus tuoj pabus, reikės į lauką. Koks dar miegas? Ką pagalvos žmonės atėję į svečius ir pamatę nelygintų rūbų kalną?
Aš tiek susikoncentravau į savo vaiko poreikius ir tapimą „tobula“ ,kad nepastebėjau kaip apleidau ne tik save, bet ir artimuosius, girdėjau daug priekaištų į mano pusę, o tai tik dar labiau įsuko į tą „tobulumo“ ratą. Stengiausi viską spėti, tiesiogine ta žodžio prasme ieškojau kaip visiems įtikti. Kai gaudavau priekaištų, komentarų skalpuodavau save už tai, kad nesu tobula mama, tobula žmona, tobula draugė, tobula dukra ir tobula moteris.
Sunkiausias man periodas prasidėjo, kai sūnui buvo 5 mėnesiai. Jis pradėjo daugiau būdrauti (laiko tarpas, kai kūdikis nemiega, o susipažįsta su pasauliu). Už lango buvo šaltasis sezonas, bjaurūs orai, daugiau sėdėjimo namuose. Tuo metu prasidėjo kaip aš vadinu mano „zombėjimo“ periodas. Skamba baisiai, net ir man dabar, bet taip buvo. Sūnui labai sunkiai dygo dantys, vienas po kito, po kelis iš karto, be pertrauktų, o tai reiškia, lygiai 9 mėnesiai beveik nuolatinio verkimo dienomis, beveik jokio miego naktimis. Naktimis sudėjus miegodavau apie 4 valandas su pertraukomis. Verkdavau kartu su vaiku jį nešiodama naktimis kol jis nurimdavo. Dienomis šiek tiek nesiorientavau erdvėje, vaikščiojau pajuodusiais paakiais, nieko nebenorėjau, tiesiog dariau tai KĄ REIKIA, o slapčia svajodavau, kad visa tai baigtųsi.
Mano „planas“ nuėjo šuniui ant uodegos, nes niekas nevyko taip kaip planavau. Nebegalėjau išlipti iš savo užburto rato. Tapau apatiška viskam ir visiems. Tapau nelaiminga, pikta ir nusivylusi viskuo, nes tikėjausi ne to. Tikėjausi kad vyras turi prisidėti stipriau vaiko auginimo klausimais, todėl kaltinau ir jį.
Sūnus perimdavo labai daug mano emocijų, todėl kaltinau dėl savo būsenos ir jį. Jausmai keisdavosi kas minutę, tapau emociškai nestabili. Tapau atsiskyrusi nuo draugų, kurie nesuprato, kodėl negaliu rasti laiko net jiems, kodėl esu tokia įsitempusi. Draugai nustojo lankytis pas mus namuose. Gyvenimas tapo tarp 4 sienų. Vyras nerodė didelio palaikymo auginant vaiką, nes jis juk dirba ir reikia jam pailsėti. Daugelį dalykų dariau pati. Jis prisidėdavo tik epizodiškai, po ilgų dejavimų kaip sunku visgi būti, nes vaikas neramus, prisirišęs prie mamos. Visi išėjimai porai valandų būdavo kabėjimas ant telefono ir neatsipalaidavimas.
Kelis kartus bandžiau artimiesiems pasakyti, kaip jaučiuosi, daugeliu atvejų tikėjausi, kad susipras, bet nesusiprato. Pastabos, kaip aš nuolat pikta, kaip darau ne taip, elgiuosi ne taip, labai žeisdavo, o dėl jų aš dar labiau užsidarydavau ir grauždavau save.
Tame „zombiškame“ periode nuolat ieškojau atsakymų, kodėl taip vyksta, kas negerai su manimi, kodėl aš nesimėgauju gyvenimu. Taip negerai. Kažkuriuo momentu supratau, kad niekas mano gyvenimo nesutvarkys, tik aš pati. Tame etape gimė mano dienoraštis „happyroutine.blogspot.com“, nes pajutau kaip rašymas man padeda susikoncentruoti į dienos įvykius, juos paanalizuoti, kas tuo nuovargio periodu šiaip buvo nelengva. Tuomet pradėjau kontempliuoti savo dėmesį į tai kas įvyko gražaus ir gero, kas mane pradžiugino per dieną ir sąmoningai tai kurdavau po vieną žingsnelį. Man mažiukas nusišypsojo, aš jam atgal – užfiksuota. Aš užmigdžiau vaiką ir išgėriau kavos ir netgi karštos – užfiksuota. Rašiau apie viską ką norėjau. Aš norėjau kad mane džiugintų mano kaip mamos gyvenimas, juk giliai širdyje supratau kokį stebuklą aš auginu. Supratau, kaip turiu pati keistis, jei noriu kažką duoti savo vaikui. Aš „fokusą“ nuo atsakomybės būti tobulai, permečiau į atsakomybę būti žmogumi, kuris tobulėja ir keičiasi į gerą.
Kaip dabar pamenu, kovojau su savimi ilgai, o galvoje ėmė ir persivertė viskas per 1 dieną. Gal kad atšilo oras, gal kad mano vaikas pradėjo vaikščioti, gal kad aš susirinkau save ir nukreipiau tik į teigiamus dalykus, nežinau iki šiol. Žinau tik tai, kad mano vaikas mane ištempė iš to juodo periodo. Mano nuolatinės mintys apie jį, ieškojimas visko, kas tik gera apie jį, žiūrėjimas į ateitį, lūkesčių atsisakymas, savo kantrybės ribų išplėtimas, o labiausiai turbūt suvokimas, kad nesu ideali nu ir nebūsiu tokia, nu ir nereikia, tačiau savo vaikui aš esu idealiausia būdama tokia kokia esu. Pradėjau mažinti lūkesčius sau. Tai vyko per didelius konfliktus su savimi ir vis dar tęsiasi iki dabar.
Po truputį pradėjau mokytis neberaguoti į žmonių replikas vaiko auginimo klausimais ir kokia mama esu, pradėjau priverstinai save stumti iš namų ir užsiimti mėgstama veikla. Tiesiog pabandžiau pažiūrėti, kur tai nuves, nes gailėjimasis savęs niekur nenuvedė, stebuklinga fėja nepadarė manęs laimingos, kaip ir artimi žmonės, todėl susidėliojau planą iš naujo. Tai turbūt su pirma išmiegota naktimi po metų vaiko auginimo, panorau išbandyti kitokį savo gyvenimo būdą ir nurimau.
Vaikas turbūt geriausia kas man nutiko kaip asmenybei. Jei ne vaiko gimimas, turbūt ankščiau ar vėliau kažkoks gyvenimo įvykis būtų išbandęs mane taip pat, bet ačiū savo sūnui, kuris mane augina jau 5 metus. Aš jį myliu iki mėnulio ir atgal, o jis žinau kad myli mane milijoną ir devynis :)
Mamos - Jūs esate nuostabios ir unikalios. Jūs turit teisę jaustis taip kaip jaučiatės ir neturit būti teisiamos už tai. Kalbėkit, palaikykit viena kitą, pasiūlykit paramą ir pagalbą. Gana konkuruoti tarpusavyje. Visos esam tobulos savo vaikams, todėl būkim sveikos, mylėkim save, o tuomet įvyks stebuklai.
* Mano istorija panaudota straipsniui apie pogimdyvinę depresiją: http://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/pokalbiai/beata-tiskevic-pogimdyvine-depresija-as-norejau-kad-to-vaiko-nebebutu-1040-766248
