Prietarai mūsų gyvenime: ar tikite jais

Taigi, šiandien – penktadienis. Nuostabi diena atsipalaiduoti ir planuoti savaitgalį, nes jeigu bus puikus oras, tikiuosi, smagiai jį praleisite su šeima gamtoje... O kaipgi kitaip, juk artėja vasara, tad tikiuosi, kad ir mus pagaliau aplankys vasariška šiluma...

O jums šią dieną siūlau pakalbėti gal kiek neįprasta, viskam, kas logiška ir pagrįsta, prieštaraujančia, bet bent jau man gan įdomia tema – apie prietarus ir tai, kokios reikšmės jie turi mūsų gyvenime... Nesusimąstėte apie tai? Pagalvokite... Juk daugelis dalykų mūsų gyvenime nutinka netikėtai... Kodėl?..

Viename straipsnyje skaičiau, kad prietarai atsirado dar tada, kai žmonės tiesiog nemokėjo paaiškinti daugelio reiškinių ir dalykų, o kad būtų ramiau ir saugiau gyventi, sugalvodavo kokį nors niekuo nepagrįstą paaiškinimą, t. y. prietarą, pavyzdžiui: pabelsti tris kartus į medį ar nusispjauti per petį... Sakysite - nė karto taip nedarėte?.. Tikrai darėte... Taigi, kartais prietarus pasitelkiame net nesusimąstydami - tikite jais ar ne...

Aš asmeniškai nesu labai prietaringa, bet yra dalykų, į kuriuos atkreipiu dėmesį. Pavyzdžiui, penktadienis, 13-oji diena. Tokią dieną nusiteikiu, kad gali kas nors netikėto įvykti, taigi reikia būti pasiruošusiai (jeigu taip ir bus, vadinasi, kaltinsim būtent šią dieną). Bet ta diena puikiai praeina ir netgi neprisimenu, kad ji buvo kažkuo ypatinga... Tik praėjus kiek laiko pagalvoju: o iš kur tai, kodėl tą dieną visa žmonija laiko nelaimingą?..

Arba: niekada niekada neisiu ar nevažiuosiu per gatvę, jeigu ją perėjo juoda katė... Sakysite, kad ir tuo netikite?.. Tačiau turiu ne vieną atvejį, patvirtinusį, kad tikrai po to nepasisekė... Bet visko gyvenime juk nenumatysi – dažnai tik perėjus ar pervažiavus gatvę pagalvoji... Man keista, bet mano gyvenime buvo atvejų, kai su vyru rimtai ginčijomės dėl to, ar per gatvę tikrai perėjo juodas katinas – kaip sakant, labai įrodinėdavau ir džiaugdavausi, jeigu katino pėdutės ar kuri kita kūno dalis būdavo kitos spalvos...

Hmm... O jau nekalbu apie prietarus, susijusius su nėščiosiomis... Nežinau, kodėl, bet tikrai nebūčiau krikštamotė ir nekrikštyčiau vaikelio būdama nėščia...

Šiandien savo mąstymo kol kas dar negaliu pagrįsti ir paaiškinti. Tai atėję iš patirties ir to, kas kartota iš kartos į kartą... Gal juokingai nuskambės, bet kartais pagalvoju, kad gal tai aukštesnių jėgų siunčiami ženklai?..

O kaip jūs – tikite prietarais ar ne? Ar visad įsiklausote į savo vidinį balsą (tikiu, kad tokį tikrai turite)?.. Juk dalis prietarų gali pasireikšti būtent per jį... O gal kiekvieną dieną išlipdamos iš savo lovos ar peržengdamos savo namų slenkstį apmąstote kiekvieną savo žingsnį ir poelgį?..

Viena aišku: tiesa ir žinojimas mūsų nuo lemties tikrai neapsaugos!!!

 Gražios jums dienos!!!