Pirmą kartą "pasimatavome" Vilniaus maratoną

Tai, kad rugsėjo 13 dieną vyks didysis Danske bank Vilniaus maratonas, žinojau seniai, tačiau tikrai į jį nesigilinau. Mat nuo mokyklos laikų negaliu pakęsti bėgimo. Matyt, priverstinis krosas kaltas, o ir šoną bėgant nuolat skaudėdavo, tad ilgų distancijų bėgimas man iškart asocijuojasi su "kančia" :)

Bet grįžkim prie šiandieninio maratono... Užteko vieno pokalbio su kolege Goda (oi mieloji, tu mano spyris į sėdimąją!), kuri ruošėsi bėgti su mažąja dukryte vežimėlyje (va ir išdaviau) ir pasiūlė mums užsiregistruoti. Pagalvojau, o kodėl gi ne - viens du ir Saulė atsidūrė 8-12 metų vaikų bėgimo, kurio distancija - 200 metrų, sąrašuose. Dėl linksmumo!

Vos tik pasakiau dukrai, ji nerealiai apsidžiaugė. Pasirodo, vaikas, priešingai nei mama, mėgsta bėgioti :) Jau kitą dieną pasiėmėme ir marškinėlius, ir numerį. Net iš vakaro "pasitreniravo" - prabėgo miške, o aš šalia važiavau dviračiu ir raginau - bėgam bėgam :)

Na ir pagaliau sulaukėme maratono dienos. Superinė nuotaika nuo pat ryto... kaip gi tokiu oru nesišypsosi.

Štai kelios akimirkos...

Bėgo tokia krūva vaikų, kad net nesugebėjau pastebėti savo dukros prie finišo (o taip norėjau įamžinti), girdėjau tik šalia mamas, skanduojančias savo vaikų vardus. Emocijų užteko visiems - ir vaikams, ir tėvams :)

O štai ir mano bėgikė! 

Patiko? Taaaaip...Ir jokio nusiminimo, kad ne pirma ar ne antra, juk finiše visų vaikų laukė medaliai, ledai ir sveiki saldumynai.

Saulutė kitąmet pasižadėjo bėgti 4 km distanciją ir bandė įkalbinti mane. Ką gi, dar daug dar laiko pamąstyti, o gal prisijungsiu...juk ko gi nepadarysi dėl vaiko :)