Sparčiai tirpstant sniegui jau ne vienas padūsauja ir gailisi gražios, baltos, besibaigiančios žiemos. Man taip pat dar visai smagu būtų pabraidyti po pusnis, trūks to gniaužiančio šaltuko, tokio vaiskiai mėlyno dangaus ir tų sniego kepurių... O tokių gausių sniego kepurių aptikome prie Pilaitės malūno.
Įdomu užsukti čia visais metų laikais, bet taip baltu apdaru papuoštos vietovės dar nebuvome matę. Žavi ši žiema.
Nedidelė, senų mašinų lauko ekspozicija skendi pusnyse.
Ir visai nesvarbu, kad tik šis vienintelis stendas įskaitomas, o visus kitus tik snaigės skaito. Buvo gera pasivaikščioti, nes be susitikimų, kino teatrų aš labai dar pasiilgau muziejų lankymo.
Šis Pilaitės vėjo malūnas atklydėlis. Malūnas buvo pastatytas Liepalotų kaime Šakių rajone 1923 m., tačiau po septynių - aštuonių dešimtmečių jis jau atrodė kaip vaiduoklis. Jeigu ne Lietuvos malūnų tėvu vadinamas archeologas Zenonas Baubonis, malūnas būtų ten ir sunykęs. Jo iniciatyva malūnas buvo išrinktas į šimtus atskirų dalių ir pervežtas į Vilnių. Nors dalis malūno Pilaitėje pasipuošė naujomis detalėmis, tačiau didžiąją dalį autentiškumo pavyko išsaugoti. Dabar be savo sparnų malūnas vėl virsta vaiduokliu.
Bet tikėtina, jog greit puikuosis naujais sparnais. Malūno viduje girdėjosi intensyvus plaktuko kalimas, lauke, manau, jau guli apsnigti naujieji sparnai.
Leidžiantis takeliu žemyn galima prieiti vandens malūną. Bet tąkart spaudžiant įspūdingam šalčiui pasivaikčiojimą atidėjome šiltesniam metui.
Apsukus ratuką lyg kaimo keliuku ir girgždant sniegui grįžtame atgalios.
Nuostabus vaizdai
Labai grazu ❤️
Tikrai nepaprastas grožis.