Vasaris. Prasidėjus mėnesiui, Irmantė plėšia kalendoriaus lapus ir bando skaityti naujojo mėnesio pavadinimą.
-V-a – VA- S-A- SA-R-I-S-RIS – VASARIS!- ir pažvelgia į mane patenkinta dar vienu įveiktu žodžiu.
-Taip,- linkčioju galvą šypsodamasi, – tau ir vėl pavyko.
– O tai jau pavasaris?
–Ne, dar žiema. Paskutinis žiemos mėnuo.
–Tai kodėl vadinasi Vasaris?
– Kad žinotumei, jok jau greitai pavasaris.
– Vasaris, paskui PaVasaris, o tada Vasara?
– Taip, galima sakyti ir taip.
Ir tada ilgai bandžiau prisiminti, koks ten buvo eilėraštis apie Vasarį, kol ištikimoji atminties saugotoja Google surado mano ieškotąjį V.M. Putino „Vasarį“ : „Apgavikas! - vasaros vardu žieduotu prisidengęs“. Na vasaris turi vieną dieną, kai žiedų nestinga dažnuose namuose – Vasario 14. Mūsų namai tądien pražydo tulpėmis. Kad nebūtų nuskriaustų, tėtis apdovanojo ir mažasias didžiąsias savo meiles – jos taip pat gavo po gelytę.
Mėgstu tulpes, ypatingai tokiu metų laiku, kai šalta. Jos įneša kažkokį šiltą, paslaptingą jaukumą. Dukrytės irgi mėgsta. Viena nuolat norėjo pažaisti su savo gėlyte, kita vis pyko, kad pirmoji pasiėmė ne savo. Pasiūliau vienai pasimerkti prie mano puokštės, kad atskirtų, tuomet to paties prireikė abiems.
-Ne, kaip aš paskui atskirsiu kuri mano?- klausia Paulina.
–Aš tau pasakysiu,-ramina Irmantė
– O jei aš būsiu viena? Juk tu eisi į darželį?
– Tai tau mama pasakys.- kiek padvejojusi sako Irmantė.
– Ne, mama pamirš. Juk ji visada pamiršta.
Gerai, pagalvojau, – ateinančią savaitę vakarienei žuvis - atminčiai gerinti. Ir pradėjau galvoti, kad kartais mes mamos su vaikais kalbamės autopilotu. Tikrai sunku, kai šalia čiauška vaikas turintis tau tiek daug pasakyti, norintis su tavimi pasitarti, papasakoti, pasiguosti, pakartoti, ką sakė sesei ir iš ko jos labai juokėsi, dėl ko susibarė ar ką rodė per paskutinę „Linksmųjų traukinukų“ seriją, o tau galvoje sukasi daug minčių, netikėtai iškilusių rupesčių, nepadarytų darbų, nebaigtų planų. Tai dažnai užsidedi šypsenos ir linksinčio veidelio screensaver‘į, kol pati tęsi įprastus darbus. Paskui negali skųstis apkaltintas amžinu užuomaršumu. Viskas ką gali, tai tik taisytis,skirti vaikui laiko, mokytis ne tik klausytis bet ir girdėti, mokytis gyventi čia ir dabar. Juk to mokome ir savo vaikus.
p.s. Turiu įtarimą, kad net kol šitą mintį dėliojau keletą kartų numykiau „mh“ vietoj „taip“, ir sulinksėjau galva. Tikiuosi neprašė, ko nors, ko šiaip neleisčiau?.. :) Einu pasitikslinti. Geros dienos ;)
