„-Tikra ledo šalis už lango“,- pakilusi iš miegų žiovaudama ir kasydama petį taria Irmantė. „-Salta, salta, salta“,- pastirusio pingvino žinsniu bindzena į vonią rytinių procedūrų Paulina. Pusryčiams man bečirškinant blynus jos vėl „kas gi čia taip skaniai kvepia?“ pradeda Irmantė, tada sesės kartu giliai įkvėpia tarsi uosdamos orą ir susižvalgiusios iškvepiant taria „šokolaaadaaasss“. Ir smagiai kaip samokslininkės ima kikenti į delniukus. O jau buvau spėjus apsidžiaugti, kad mano blynai čia tokie keliantys apetitą. Deja, čia tik filmuko scenarijus pritaikytas namams :)
Turbūt kiekviena mama namuose auginanti dukrytę jau yra pažįstama, su Ana ir Elza, su Auksaplauke, su Barbe perlų princese, su poniukėmis, Šreku ir daugybe kitų ekranizuotų pasakų personažų. Na, o jeigu nepažįstama – tikriausiai yra pavyzdinga mama savo vaikams randanti įdomesnių užsiėmimų nei filmukų žiūrėjimas. Aš aukščiau išvardintus pažįstu visus. Net nežinau ar labai čia blogai, gal blogiau būtų kad nepažinočiau. Na nepažinoti nerodant filmukų turbūt nėra blogai, bet aš savo vaikams leidžiu žiūrėti filmukus, ir aš noriu žinoti ką jos ten mato ir kas joms įdomu. Teko ne kartą skaityti apie besaikio televizoriaus žiūrėjimo žalą. Ir aš sutinku, kad vaikams žalingas yra BESAIKIS televizoriaus žiūrėjimas neatsirenkant programos. Bet juk BESAIKIS yra žalingas ir suaugusiems, todėl mūsų namuose laikas prie televizoriaus yra normuotas. Per dieną vaikai žiūri po 2 filmukus: vieną ryte po pusryčių arba prieš darželį, kitą vakarop. Iš viso apie valandą. Penktadienis tai šventinė diena, kada vakarinis filmukas būna ilgas – koks nors pilnametražis dažniausiai Disnėjaus repertuaro.
Buvo laikas, kai televizoriaus išjungti nepavykdavo be ašarų ir pikto žvilgsnio mamos pusėn, dabar jos pačios išjungia pasibaigus laikui. Teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad kartais televizorių įjungiu, kai turiu skubiai atlikti kokį darbą – laukdama svečių apsikuopti namus, ar pasiruošti vaišių ir nenoriu, kad vaikučiai eitų aplink vis klausdami „- ką man padėti?“. Kai turiu laiko aš joms tai leidžiu, bet kai neturiu - tai televizorius mane gelbėja. Kaltas.
Deja neseniai pasijutau lengvai išmušta iš vėžių, ir buvau priversta suabejoti ar tikrai viskas gerai su filmukų pasirinkimu.
Vieną dieną Paulina šokinėjo aplink namus ant savo šokliuko-asiliuko. Prijojo prie sesės, kuri tuo metų spalvino žurnaliuke paveiksliukus, ir ėmė atidžiai stebėti jos darbą nuo savo „žirgo“. Irmantė žvilgtelėjo į sesės pusę ir mane pasiekė: „-Varyk iš čia, Asile“. Paulina žvilgtelėjo į savo asiliuką ir sako „-Irmante, tu Šrekas“ ir ėmė kartu kikenti. Man kažkaip juokinga nepasirodė, bet pradėjau klausti nutaisiusi kiek atsainią intonaciją:
- Paulina, kodėl tu sakai kad Irmantė Šrekas?
- Nes ji kalba kaip jis. Jis irgi, kai asiliukas jam įkyrėjo sakė „varyk is cia asile“.
–O tai čia mandagu?- pažiūriu į Irmantę.
–Ne, nėra mandagu, Šrekas nenori būti mandagus, Jis nori būti vienas, juk jis žmogėdra, mama. Juk jis Baisus!!!
- O kaip jis turėtų sakyti jei nebūtų baisus žmogėdra?
- Gal galėtum pasitraukti, asiliuk?
Taip ir baigės, Irmantė, toliau spalvino, Paulino dar apšokinėjo porą ratų kol atėjo sesei į pagalbą. O aš ėmiau galvoti, kad svarbu ne ką rodo televizorius, ką kalba ar daro filmukų herojai. Svarbu tai, ką darome mes. Jeigu su vaiku aptarsi ekrane matytą vaizdą, jei skirsi laiko paaiškinti, kur baigiasi pasaka, kad gyvenime negalima elgtis su draugais, taip kaip Tomas su Džeriu, – televizorius bus tik dar vienas būdas paįvairinti kasdienybę, o nevienintelis kasdienybės praleidimo būdas. Taip tai kainuoja laiko, bet tai geriausia, ką galime duoti savo vaikams – savo laiką.
Geros dienos ;)
Darbas namuose! www.uzsidirbk.96.lt