Pėdsekystė - draugiška ir vaikui, ir vaiko tėvams, ir seneliams

Iki šios ekskursijos aš maniau, kad pėdsakų reikia važiuoti kiek galima giliau į miškus ir tai galima daryti tik tuomet, kai pasnigę.

Mums nutiko viskas priešingai.

Kai vaikui pasakiau, kad keliausime į ekskursiją, kurioje ieškosime pėdų, vaikas nieko neatsakė. Supratau, kad mano pasiūlymas nėra viliojantis. Bet mes esame sutarę, kad keliausime ne tik ten, kur vaikui norisi, bet ir ten, kur mama ar tėtė nori.

Vaikas pasiruošė tam reikalui tinkamus batus (mano batus dekoravosi taip, kad jai tiktų).

Ryte kėlėmės, beveik kaip į mokyklą ir 10 val. buvome prie Žaliųjų ežerų (Vilnius).

Mūsų buvo grupelė maža (kad netrikdyti miško gyventojų privatumo), tad buvo galima bet ko klausti ir į viską buvo atsakyta.

Kelionės ilgis 7 kilometrai ir truko virš 4 valandų.

Kopėme į kalniukų viršūnes, kad galėtume rasti stirnų guolius.

Sužinojome, kad stirnos gulasi tik ant nuogos žemės, o ne ant sniego.

Pagal konkorėžių likučius, sužinojome, kad čia yra voveryčių, nes tik jos taip moka apgraužti.

 

Gidai paprašė atkreipti į medžius, kurie iškalti melitų snapeliais.

O šie meno kūriniai susidarė nuo vabzdžių, nes buvo centre sudėti kiaušinėliai, o tie brūkšneliai, kiekvieno išsiritusio vaikučio gyvenimo kelias iki užaugimo ir šios vietos palikimo. Tad labai norint galima suskaičiuoti kiek patelė padėjo kiaušinėlių.

Radome pelėdos šviežius plunksnų likučius, nes dar buvo kraujo dėmių.

Pagal šio medžio vaizdą ir rastu plaukų likučius sužinojome, kad čia yra šernų. Šernai mėgsta pasitrinti į pušis, nes jos puikus dežinfikatorius.

Matote? Čia  sakai.

Žalieji ežerai dėl ištirpusių  karbonatų (klinčių) įgauna žalią spalvą.

Voverių virtuvė.

O čia bebro padariniai.

Matote? Bebrų virtuvė.

Pasiruošę žiemai visokių šakų ir žolių.

Radome ir bebrų namą. Pasirodo jie gyvena sausai, bet į namus pakliūna per vandenį.

Užaugę vaikai negyvena kartu, išeina kurti savo gyvenimo. Bebrai kuria šeimas visam gyvenimui.

Galėjome žavėtis ne tik barsuko namais,

 

švariu takeliu,

bet ir tualetu: švarutis ir dar su vaizdu į ežerą.

Radome realiai pėdučių,

kurias vėliau galėjome atspėti iš maketų kas kieno.

Tad, nebūtina kažkur toli, toli važiuoti, kad galėtum susipažinti su miško gyventojais, jie gyvena šalia mūsų.

Dukrelė sakė, kad kiek pradžioje nenorėjo į ekskursiją, tiek jai ji patiko ir 4 valandos per greitai prabėgo. Nežinau, ar labai daug ką atsiminnsime (per daug informacijos), bet vien tik pavaikščiojimas aplink ežerus kiek gerų emocijų prideda.