Patyčios

Patyčios

14. Sep 17:21 Renata_SGI Renata_SGI

Patyčios? Taip, jos yra. Aš esu kategoriškai prieš patyčias. Nepateisinu, kai vaikai tarpusavyje bando pasirodyti kuris kietesnis ir vienas kitą vadinai įvairiais ne itin tinkamais epitetais, laido kvailus juokelius ar dar blogiau – tiesiai šviesiai įžeidžia. Puikiai suprantu, kad visuomenėje ši problema opi ir mums visiems yra ko pasimokyti. Dažnai vaikai atėjęs pasipasakoja apie vieną ar kitą incidentą ir kartais labai sunku adekvačiai reaguoti.

Pirminė reakcija „atsakyk tuo pačiu“, o tada protas įsijungia ir pradedi mąstyti, kad pyktis gimdo pyktį. Bet ar tikrai į pyktį atsakant gėriu sulauksi tinkamo rezultato? Vaikų mąstyme, esi „lūzeris“, kuris negali atsikirsti. Bet ar atsikirsti visada yra gėris? Dviprasmiška situacija. Ar visos patyčios yra patyčios? Na, jei tau pasako „man nepatinka tavo kažkas, nes atrodai kvailai“. Ar jau galima sakyti, kad iš tavęs pasijuokė? Ko gero ne.

O gal kaip tik tai pirmas žingsnis rimtų patyčių link? Kiekvienas iš mūsų yra unikalus ir mes turime teisę tokiais būti. Nesvarbu ar aš švepluoju, ar mikčioju, o gal mano plaukai raudoni, ar apranga stipriai išsiskirianti iš minios. Suaugę jau pripratę prie to, nebereaguoja arba išmoko nutylėti savo nuomonę. O vaikai? Jie dar tik formuojasi. Kartais jų tyras ir naivus mąstymas pakiša jiems koją ir tada norisi skradžiai žemės prasmegti. Žinau, kad vaikai būna labai žiaurūs.

Deja. Nežinau iš kur tas žiaurumas, ar pavyzdys atsineštas iš namų, ar noras pasirodyti, koks esi kietas, o gal kaip tik dėmesio stoka, kurią bandoma kompensuoti tokiu elgesiu. Tyčiodamiesi iš kito niekada nepagalvojame o kaip gi jaučiasi jis. Tą akimirką atrodo, kad esi pats kiečiausias, juk tokią audringą reakciją ir tiek juoko sukėlei kažkam. O tos pasirinktos „aukos“ viduje persimaišo žemė su dangum. Yra tokių, kurie ras ką atsakyti net neįžeisdami, ir nuo jų tas bandymas įgelti kaip vanduo nutekės. Bet yra ir tokių, kuriems tai bus pirmas žingsnis užsivėrimo, depresijos ar streso link.

Kuris iš mūsų norėtų patirtį tą šlykštų jausmą, kai atrodo visas pasaulis iš tavęs juokiasi dėl to, ko tu negali pasirinkti: pavardės, išvaizdos, fizinės sudėties, hormonų ar kitų dalykų. O kuris iš mūsų norėtų, kad atėjęs vaikas pasakyti, kad jį išvadino debilu ar nepriėmė žaisti, nes jis rusvaplaukis, strazdanotas, ar jo pavardė kelia kažkokias asociacijas. Ar smagu būtų matyti sugniuždyti savo vaiką, kuris dar tik pradeda kelionę šiame pasaulyje... Dažnai kalbamės su vaikais apie patyčias, apie replikas, apie „elkis su kitu taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi“.

Tikiuosi, kad jie augs empatiški ir pamąstys prieš atlikdami vieną ar kitą poelgį. Kokia mano asmeninė patirtis? Taip, būdama septintoje ar aštuntoje klasėje, aš tikrai patyriau patyčių ataką. Dėl savo ausies. Juokinga, dabar man ji nė kiek netrukdo gyventi. Pamilau trūkumą, kuris niekaip neįtakoja mano kasdienybės. Ir aš didžiuojuosi tuo, ką turiu. Nes tai mano istorija, kurią paveldėjau iš tėčio. Norisi tik palinkėti daugiau pozityvo ir šypsenos, ir kuo mažiau pykčio ir noro įskaudinti kitą.

Renata_SGI Renata_SGI 15. Sep 14:02

Ačiū, Egle ❤️ šita tema galėčiau rašyt ir rašyt, deja, mano aplinkoje ji nesvetima.

Egle_Mamyciuklubas.lt Egle_Mamyciuklubas.lt 15. Sep 10:31

Renata, kaip gražiai atrodai 😀 ir ačiū, kad "užkabinai" šią skaudžią temą