Nors vasaris trumpas mėnuo, bet progų švęsti dėl to nesumažėja. Paminėjome ne tik širdelių dieną ir Lietuvos gimtadienį, bet ir pasveikinome mano močiutę, Jonytės promočiutę Liuciną. Šiemet jai sukako 91-eri. Praėjusiais - jubiliejiniais – metais ne tik švęsti, bet ir pasimatyti trukdė karantinas, tad šiemet teko atsigriebti.
Jonei labai patinka šventės. Ji kruopščiai padeda joms ruoštis. Jokiuosi, kad viena pažįstama sustingtų kaip ledo gabalas pamačiusi, kaip dvimetė dengia stalą. Pamenu, kaip ji septynmečiui savo berniukui neleido nešti lėkščių į stalą, nes jis galįs sudaužyti. Bijau ir aš, ypač kai skuba su saldumynu prikrautu dubenėliu.
Stoviu už nugaros ir tarsi plėšydama ramunės žiedlapius buriu: nuneš – išmes, nuneš – išmes. Bet kol kas visi kartai pavyko be nuostolių, nes viskas daroma su didžiuliu susikaupimu. Servetėlės, stalo įrankiai, užkandžiai ir saldumynai dėliojami labai kruopščiai. Beje, apie stalo įrankius. Nežinau, ar tai įvyksta kažkaip intuityviai, ar suveikia puiki atmintis, bet Jonė juos sugeba sudėti reikiamose pusėse.
Taigi, mažoji iš pat ryto atsikėlė su žinia, kad šiandien bubos šventė. Suskubome ruošti pietus ir, žinoma, keletą saldumynų. Tada, kad mažoji šventės organizatorė neatrodytų prasčiau už sukaktuvininkę, buvo išreikštas pageidavimas pasipuošti suknele ir karoliais
. Taip šeimos rate paminėjome rimtą progą. Džiaugiuosi, kad Jonytė turi galimybę pažinti bent vieną iš prosenelių. Savo promočiutę Juzefą prisimenu ir aš. Deja, taip pat tik ją vieną.
